Saulė – tai žvaigždė, savosios sistemos pagrindinis šviesulys, suteikiantis šviesą, šilumą ir gyvybę visoms Žemėje esančioms karalystėms. Tai matomas Dievo veidas, kuris judėdamas Zodiako ratu skirtingu kampu šviečia ir skirtingai šildo, tačiau visados yra.
Taigi, siela įeina į fizinį kūną ir žmogus gimsta Žemėje svarbiu tos sielos karminėms užduotims atlikti laiku, kai Saulė tam tikru kampu į Žemę žvelgia. Įprasta, kad menkai su astrologija susipažinę žmonės linkę sakyti: tas žmogus yra Avinas, anas – Vėžys, o tas – Mergelė ir t. t. Taip jie konstatuoja, kad tie žmonės gimė Saulei esant atitinkamuose ženkluose. Iš tiesų Saulės pozicija labai svarbi, nes nurodo pagrindinę įsikūnijimo temą ir žemiškosios savirealizacijos kryptį, bet nereikia pamiršti ir kitų planetų veikimo. Individualus horoskopas, sudarytas pagal tikslų gimimo laiką ir vietą, žmogui, kuris dangaus rašmenis skaityti sugeba, nes save tam paruošė, atskleidžia visą atėjusios sielos energinę struktūrą, jos galimybes, sugebėjimus, taip pat problemas ir jų priežastis. <…> Kiekviena planeta – tai dievybė, tarnaujanti Saulei, kaip pagrindinei dievybei, kartu su kitomis planetomis, dėl to Saulės ir planetų aspektai – tai kelių dievybių veikimas žmogaus gyvenime, tiksliau – jame pačiame.
Bet kurio individo horoskope Saulė tam tikrame Zodiako ženkle nurodo pagrindinę jo šio įsikūnijimo temą, kurios pamokas būtina išmokti neatidėliojant ir per kurią giliau pažįstant save pažįstama ir Bendroji Sąmonė, arba Dievas. Toji tema visą gyvenimą nuspalvina savąja spalva, suteikia specifinę energijos ir mentaliteto kokybę, nurodo savirealizacijos kryptį. Šios temos neįmanoma išmokti, neatsakius sau į pagrindinį klausimą: „Kas aš esu?“ Taigi, pirmiausia ji veda į savęs pažinimą per įvairius Zodiako ženklo ir būsto niuansus, nes tiktai objektyviai pažinus save galima objektyviai pažinti supantį pasaulį.
Kelias į Save ir Dievą – tai Kelias į tapimą Saule, susiliejimas su ja.
Dievo veidas Saule yra pridengtas. Tas veidas – Šviesa, kuri yra gyva ir pulsuojanti, todėl besikeičianti. Vienu metu tas veidas ramus, kitu – aktyvus ir galbūt netgi gąsdinantis, dėl to žmonės visame pasaulyje taip skirtingai Dievą supranta.
Vienu metu tas veidas šviečia intensyviau, kitu – toji Šviesa labiau prislopinta. Tačiau jis visados yra, net kai tamsūs debesys dangų užtraukia. Vadinasi, tas, kuris Dievo Šviesa tiki, net sunkiausiose savo gyvenimo situacijose žino, kad tamsūs debesys visada pasitraukia, todėl vilties nepraranda. Tokio žmogaus veidas taip pat pradeda šviesti, nes jo tikėjimas ir viltis tą Šviesą palaiko, o Dievas – Saulė jam tą Šviesą padeda išlaikyti. Šitoks žmogus Saule kitiems tampa.
Jo veidas ima šviesti, nes jis per tikėjimą Šviesa ir viltį bet kokiose situacijose savo Šviesa, viduje esančia, patikėjo. Šis žmogus Dievą savyje atrado, dėl to savaime Jo švytėjimą perėmė. Toks lyg šviesulys pradeda traukti kitus.
Žmogaus veido švytėjimas – ne išorinė, o vidinė savybė. Tam, kad veidas švytėtų, puikybė turi būti užleidusi širdyje esantį sostą Meilei.
Saulė – tai žmogaus savirealizacijos rodiklis. Tai reiškia, kad kiekvienas pagal sau būdingą Dievo veidą arba kaukę savirealizacijos ieškosi. Dievo veidą turintieji ją randa kitiems Šviesą spinduliuodami, o kauke prisidengusieji iš pradžių turi atpažinti savo kaukę, nes kol to nepadarys, nežinos ir kur save padėti.
Saulė – stipriausia varomoji jėga, veikianti žmogaus mąstymą, skatinanti saviraišką, todėl kiekvienam savaip būdingas poreikis išreikšti save. Tačiau tik save, vadinasi, savo mąstymo kokybę pažinęs žmogus gali toje raiškoje pilnatvę surasti.
Saulės sistemos planetų seka nusako Kelio etapus į Save Tikrąjį. Žemė – trečioji planeta nuo Saulės. Pirmoji prie Saulės – Merkurijus. Taigi, siela, kad galėtų realizuotis Žemėje, pirmiausia turi mokytis, vadinasi, mokiniu tapti. Tai ne tik intelekto vystymo, bet ir tarpusavio santykių pamokos. Pastarosiose labiausiai atsiskleidžia žmogaus mąstymo ir supratimo kokybė. Venera – antroji planeta nuo Saulės. Tai reiškia, kad vidinė harmonija ir taika randama tiktai išmokus priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra, nebe reikalaujant iš kitų to, ko jie neturi, bet pačiam susikuriant, kitus žmones ir jų darbus gerbiant. Tik taip realiai įmanoma atskirti, kur yra kaukė, o kur – tikrasis veidas. Štai tuomet pasireiškia tikrasis Aš, kurį žmogus Žemėje realizuoja, visą savo energiją ir valią (Marsas) aktyviai panaudodamas kitų žmonių ir karalysčių gerovei.
Deja, daug yra Mėnulio atspindžiuose susipainiojusiųjų, nes jis visų planetų energijas atspindi lyg veidrodis. Būna veidrodžių, rodančių aiškų vaizdą, bet būna ir labai daug iškreiptų. Tuomet viskas matoma atvirkščiai, nei yra iš tikrųjų.
Žmogaus gyvenimas tada sėkmingas, kai jis aiškiai mąsto, Mėnulio atšvaituose nesipainioja, dėl to save ir kitus mato ir vertina adekvačiai, priima kaip Dievo kūrinius, kurie ne visada būna tobuli, ir savo energiją eikvoja dėl kitų gerovės, Kūrėjo Tiesa ir Šviesos idealais tikėdamas, jais vadovaudamasis. Tokiam Jupiteris savo išganinguosius spindulius siunčia.Štai taip blėsta sielos Evoliucijos Kelią stabdantis, varžantis ir senose atgyvenusiose mentalinėse programose įkalinantis nesupratimas, laisvinasi prasta karma (Saturnas) ir veriasi išėjimas iš samsaroje sulaikančių hologramų įkolektyvinės sąmonės platumas.
Toks yra eiliškumas išsigryninant Dievo veidą savyje.
Planeta, žmogaus gimimo horoskope esanti arčiausiai Saulės, parodo svarbiausią temą, per kurią Dievo veidas gali būti atskleistas. Ta planeta ir visi jos aspektai pasakoja visą Kelio, klystkelių ir galimybių iš jų išeiti istoriją. Tik tada, kai žmoguje pradeda šviesti Dievo veidas, galima sakyti, kad jis Dievo įrankiu Žemėje tapo, atstovauja Jo valiai ir yra jos vykdytojas, atlieka Dievo jam nuskirtą Misiją. Toks žmogus daro tai, ko negali nedaryti. Jis kaip ta Saulė, kuri negali nešviesti, niekaip nebeatskiriamas nuo savo Paskirties, nes pats ja tampa. Todėl žmonės, dar to nepatyrę, į jį žiūrėdami ir su juo bendraudami painiojasi, nebesupranta, kas jis yra ir koks jis yra, nes jis yra ne toks, kokį kiti įsivaizduoja, o toks, kokio reikia Paskirčiai. Jis nieko nebevaidina, tačiau tie, kurie įsikalbėtus vaidmenis vaidina, galvoja, kad ir jis vaidina, nes neįsivaizduoja, kad kas nors gali nevaidindamas išdrįsti būti Savimi.
Saulė simbolizuoja asmens energijos, galinčios tapti kūrybiniu potencialu, kokybę.
Ji parodo Kelią, kaip egoistiškas asmuo gali tapti asmenybe, to Kelio svarbiausias pamokas, galimybes ir kliūtis savyje, kurias svarbu įveikti pačiam savarankiškai.
Ji akcentuoja pagrindinę temą, kurią sielai šiame įsikūnijime būtina pažinti ir įsisavinti per malonias ir nemalonias arba netgi skaudžias gyvenimiškas patirtis.
Mokantis tas pamokas, vis aiškiau veriasi savirealizacijos kryptis. Kuo nuodugniau suvokiama Saulės ženklo tema, tuo sėkmingesnė savirealizacija, nes ir prasti aspektai lengviau harmonizuojami, gerus labiau išnaudojant, tačiau kuo ta tema labiau nesuvokiama, tuo savirealizacija nesėkmingesnė arba žmogus net suaugęs nežino, ką ir kaip jam daryti. Savirealizacijos sėkmė ir tarpusavio santykių kokybė tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sugebėjimo adekvačiai vertinti savo stiprybes ir silpnybes, vienas ugdytis ir taikyti, o su kitomis dirbti.
Saulė – žmogaus atsinešto energinio potencialo rodiklis. Zodiako ženklas nurodo to potencialo vystymo ir panaudojimo temą.
Astrėja. Antropoteosofinė astrologija. I tomas. „Tiamata“, 2022,
