„Antropoteosofinė astrologija – tai sistema, atskleidžianti žmogaus vidinę, vadinasi, psichinę ir mentalinę sanklodą, nurodanti atsineštas problemas ir jų sprendimo bei asmenybės vystymosi ir realizavimosi būdus, atveriančius platesnio susivokimo galimybes ir Paskirtį.<…>
Antropotoeosfinė astrologija labiau priskirtina dvasinės astrologijos krypčiai ir ypač taikytina europietiškos sanklodos žmogui, ieškančiam savo gyvenimo ir to, kas vyksta aplinkui, prasmės ir pagrindimo. Joje dera klasikinės astrologijos pradmenys su prognostikos elementais, vedinės astrologijos dvasinis pradas, filosofinis idealistinis požiūris ir teosofinės gelmės.“ (1, p. 158)
Paaiškinimą, kokia yra antropoteosofinė astrologija, vertėtų pradėti nuo priminimo, kas yra okultinis mokslas, nes astrologija – seniausias sakraliausias okultinis mokslas.
Kas yra okultizmas?
„Daugelis dabartinių „ezoterikų-okultistų“, kaip ir religinių veikėjų, linksniuoja šį žodį nesuprasdami jo prasmės ir dažnai visiškai ją iškreipdami.
<…> occultus (lot.) – tai paslaptingas, slaptas, paslėptas. Tai nematomų jėgų, kurios yra įvairių materialių, psichinių, mentalinių ir dvasinių procesų iniciatorės, pažinimas, išmokstant pradžioje atpažinti ir kontroliuoti savo valios pasireiškimus, emocijas bei mąstymą. Tas, kuris nesugeba valdyti savo valios srautų, emocijų raiškos, kontroliuoti minčių, negali atrasti vidinės tylos. Toks nepajėgia suprasti nematomų jėgų veikimo principų, todėl siekia jas valdyti, bet, savaime suprantama, tampa pats jų valdomas. Tik tas, kuris žino savo paties vidinį turinį ir sugeba jį kontroliuoti, gali rasti vidinę darną savyje. Tik tada jis ima vis giliau suprasti nematomų pasaulių taisykles.“ (2, p. 90)
„Sąvoka okultinis atsirado tiktai viduramžiais. Senovėje tai, kas slapta, buvo vadinama hermetizmu. XII amžiuje rabinas Abraomas ben Dovydas iš Toledo senųjų persų kabalos tekstų pagrindu sudarė judėjų kabalą, tapusią viena stipriausių okultinių knygų iki pat šių laikų. Joje sudėtos svarbiausios sakralinės žinios, kurios kabalos sudarytojui buvo prieinamos. Taigi, kabala – tai okultizmo vadovėlis, praeities išminties sintezė.
Kaip teigia J. P. Blavatskaja, į šį terminą telpa visi fiziniai, fiziologiniai, psichologiniai, psichiniai, kosminiai ir dvasiniai fenomenai. Savo laiku okultines tiesas giliai nagrinėjo rozenkreiceriai. Okultistai yra ir buvo Rytų mistikai, jogai bei įvairūs magai (ne burtininkai, o žyniai).“ (2, p. 98–99)
„Astrologija tokiems žmonėms – tai dvasinė sistema, padedanti pažinti nematomų pasaulių taisykles ir cikliškumą, taip pat įžvelgti sielos, atėjusios į Žemę, pamokas ir tai, per ką jos pasireikš stipriausiai, bei paskirtį. Prognostika pasitelkiama siekiant nurodyti klausiančiajam ypatingų pasirinkimų laiką ar kosminių įstatymų egzaminus, taip pat svarbiausių galimybių ir išbandymų laiką.“ (2, p. 134)
„Kosmosas neaprėpiamas ir daugiaplanis, todėl kad ir kiek racionalus mokslas jam prieinamais instrumentais stengtųsi pažinti jo ribas ir procesus, tie patys jo naudojami instrumentai savaime riboja bet kokį gilesnį ir platesnį pažinimą. Visa tai todėl, kad kosmosas – milžiniška sąmonė su begale savo planų, arba pasaulių. Ji gyvena pagal savus įstatymus ir dėsnius, kuriuos bando pažinti astrofizika, astrochemija, kvantinė fizika ir kiti mokslai. Dėsniai pamažu atsiveria, tačiau tas, kas yra už jų, t. y. jų iniciatorius, ir įsukto proceso daugiaplaniškumas lieka ir toliau nepažinti…
Sunku rasti tinkamus instrumentus šiai sąmonei pažinti. Iš tiesų tokiu instrumentu turi tapti pilnavertis žmogus. Taps juo tik tas, kuris pradės suprasti save kaip mažutį mikrokosmą, kuriame vyksta tokie pat procesai kaip ir didžiajame makrokosme. Tai supratusieji senais laikais buvo vadinami išminčiais. Tikėdami makrokosmo sąmoningumu, jie patys savyje atskleidė to sąmoningumo neaprėpiamumą. Todėl jie toliau Tikėjo, nes Žinojo. Suprasdami, kad šio Žinojimo kokybė neatsiveria be sistemingo darbo ir pasišventimo, jie kalbėjo žmonėms apie Tikėjimą ir pasišventimą savo darbui ir vieni kitiems. Šitaip gimė įvairios Tikėjimo kryptys ir religijos.
Saulė, Mėnulis ir žvaigždės buvo jiems makrokosmo dalis, kuri taip pat negalėjo nebūti sąmoninga. Šitaip atsirado tai, ką vėliau pavadino Saulės, Mėnulio, kitų planetų ir žvaigždžių dievais. Visa tai savaime tapo dabartinės astrologijos dalimi. Todėl astrologija, kaip sąmonės įvairiuose lygiuose pažinimo sistema, dar priešistoriniame Egipte buvo visų dvasinių mokymų ištakos. Iš Egipto žynių jos mokėsi chaldėjai, o galiausiai ji nukeliavo į Indiją. Žvaigždžių mokslas, arba šventųjų Misterijų mokslas, tais laikais buvo pašvęstųjų mokslas. Jokia žynių ar dvasinio ugdymo mokykla neapsiėjo be astrologijos. Žynys anuomet buvo ir dvasininkas, ir astrologas-astronomas, ir psichologas, ir gydytojas, ir mokytojas. Todėl į žynių mokyklas vaikai pagal jų duomenis būdavo atrenkami nuo mažens. Jie buvo mokomi daugybės dalykų, tačiau taip pat jie būtinai buvo mokomi tapti sąmoningi, nes tik nuo žynio sąmoningumo priklauso jo Žinojimo kokybė, vadinasi, sugebėjimas prieiti prie dieviškosios išminties…
Laikas viską keičia. Sakralinės tiesos ir mokymai buvo išviešinti ir tapo prieinami visiems, kas tiktai to užsigeidė. Šitaip savo vidaus neparuošę vienaplaniai žmonės įžengė į daugiaplanes sferas. Lygiai taip pat atsitiko religijose bei visose dvasinėse kryptyse. Todėl dabar ir kalbame apie krizę…
Tačiau krizė astrologijoje Žuvų eroje ryškiausiai ėmė reikštis senovės Romoje, kai šventoji amžių amžius saugota astrologija buvo paversta būrimu. Vystantis mokslui ji virto grubia prognostika, pagįsta išskirtinai matematika, dirbančia su dangaus kūnais lyg su paprastais materialiais objektais. Šitaip ėmė vertis bedugnė tarp buitinės prognostinės ir dvasinės astrologijos sampratų.“ (2, p. 25–27)
„Dvi puses turi astrologija: išorinę ir vidinę, kaip ir visi ezoteriniai mokslai.
Išorinė pusė – tai matematiniai veiksmai, formulės ir klasikinis planetų veikimo aiškinimas. To išmokti dabar gali bet kas, nes įvairių mokyklų astrologijos vadovėlių yra apsčiai. Daug kursų, kuriuose išmokoma prognostikos gudrybių. Yra tokių, kurie mokosi savarankiškai. Tokia vien astrologiniais skaičiavimais ir technikomis pagrįsta astrologija – lyg žmogus be sielos, vadinasi, tuščiavidurė. Todėl ji neišvengiamai programuoja.
Vidinė pusė – tai pamatas dvasinių vertybių, be kurių tikroji astrologijos esmė ir jos gyliai tiesiog neatsiveria. Vadinasi, jas turi susikurti pats žmogus. Vieniems jas padeda kažkas susikurti. Kitiems tas pamatas įgimtas, todėl reikia tiktai prisiminti. Tas, kuris siekia giliau pažinti astrologiją, neišvengiamai turi giliau pažinti patį save, taigi, prasideda jo kelias į dvasią. Tik tada, kai žmogus tampa tuo Keliu, jis iš tiesų pažįsta astrologijos, kaip ir kitų okultinių mokymų, erdves. Tai Kelias į savo paties sielos, per kurią pažįstama Dvasia, gelmes…“ (2, p. 30–31)
„Mažai tų, kurie, nepaisydami bet kokių potyrių, ieško kelių, kaip pažinti Dvasios bekūnį kūną. Tada jie susiduria su tuo, kad pirmiau reikia pažinti patį save. Dar senasis išmintingasis Pitagoras mokė šito savo mokinius. Vėliau jo frazė „Pažink save, tada pažinsi viską“ tapo mėgstamu daugelio visų laikų ieškotojų šaukiniu. Štai nuo to ir prasideda tikrasis okultizmas. Tai atliekančiajam pamažu ima atsiverti visi beformės Dvasios nužengimo į materialią erdvę procesai, jų principai, taisyklės ir schemos. Toks negali nusivilti formomis, nes puikiai žino, kaip jos formuojasi ir kinta. Jis net žino, kad kiekviena forma turi savo gyvenimo trukmę, kuriai suėjus, ji tiesiog turi kisti, nes toks yra pats procesas“ (2, p. 87).
„Dvasinė astrologija – tai evoliucinė astrologija padedanti žmogui suprasti savo sielos, atėjusios į Žemę, pasirinktas pamokas tam, kad geriau išspręstų pagrindinius sielos uždavinius ir pakiltų savo evoliucijoje į aukštesnę pakopą. Tai gali daryti tiktai tas, kuris pats šitaip nuolatos gyvena“ (2, p. 37–38).
Tokia ir yra antropoteosofinė astrologija. Tai evoliucinės krypties astrologija (žr. skyrių „Astrologijos kryptys“), kurios pagrindas – antropoteosofijoje dėstoma išmintis. Antropoteosofinė astrologija kalba dabartiniam žmogui apie dvasines tiesas ir vertybes, skatina jį pažinti save ir pradėti keistis. Ji įkvepia gyventi sąmoningiau, nes pati yra susijusi su Sąmoningumo Idėja, įprasmina gyvenimą, nes nuodugniai paaiškina, kodėl tai reikėtų daryti. Ji atveria esamos situacijos priežastis, parodo būdus, kaip būtų galima ją spręsti, ir suteikia jėgų pokyčiams.
„Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tai Evoliucija.
Tie, kurie nori sustabdyti tai, kas nesustabdoma, nukenčia patys.
Tie, kurie bando greitinti procesą, įsivaizduodami esą dievai, – taip pat.
Todėl būk sąmoningoje Evoliucijoje ir tada
Tu visada būsi ten, kur reikia, ir tada, kai tai reikalinga Tau“
(3, p. 33).
- Astrėja. Antropoteosofinė astrologija. T. 1. Vilnius: Tiamata, 2022
- Ilgevičienė, Audronė. Eros priešaušryje, arba Apie išniekintą okultizmą, astrologiją ir „Pasaulio pabaigą“. Vilnius: Tiamata, 2012.
- Astrėja. Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis. T. 1. Vilnius: Tiamata, 2010.