Įvadas

Kosmosas beribis, tačiau dabartinis mokslas jau pagrindžia, kad visi jame esantys objektai veikia vieni kitus pagal bendruosius principus ir dėsnius. Todėl atsargiai ir palengva pradedama pripažinti ir tai, kad visas tas didžiulis ir neaprėpiamas kūnas, vadinamas kosmosu, turi sąmonę, kuri negali būti pažinta vien tiktai racionalaus proto sukurtais instrumentais, nors ir kokie tobuli jie būtų. Iš tiesų jau XXI a. pradžioje tie instrumentai padėjo atrasti tai, kas anksčiau mokslui atrodė neįtikima, pvz., prisiliesti prie tamsiosios materijos paslapties, priimti, kad Visatoje Žemė nėra vienintelė vieta, kurioje gyvena mąstančios materialios būtybės ir kt. Mokslo naujai atrastos tiesos nebuvo naujiena pasaulio aiškiaregiams ir subtiliau suvokiantiems žmonėms, bet jie visi džiaugiasi kiekviena naujai mokslo įrodyta tiesa, galinčia nors kiek praplėsti žmonijos suvokimo ribas. Pažangūs mokslininkai jau ne vieną šimtmetį prasitaria, kad žino ir apie visos Kūrinijos Pradininko – Dievo buvimą, o kai kurie iš jų bando tai įrodyti, tačiau vis dar netrūksta skeptikų, dėl to visa tai paliekama ateities mokslui. Itin reikšmingas Kūrinijos Pradininko, nesvarbu, kaip jis būtų vadinamas, esamumo įrodymas, nes tai savaime lems labai reikalingą mokslo ir tikėjimo išpažinimo krypčių susivienijimą bendram darbui.

Visi šios knygos tomai skirti astrologijai reabilituoti, nes ji jau daugybę amžių taip pat yra mokslo užribyje. Taip nutiko, nes siauros sąmonės individai, lengvo pasipelnymo ieškodami, astrologijos tikrosios esmės ir gylio nesuvokdami, ją iškreipė, suniekino ir lėkštu būrimu pavertė. Taip buvo anksčiau, tačiau lygiai tas pats, o gal net aršiau, vyksta ir dabar, nes astrologais save pradeda vadinti žmonės be jokio išsilavinimo, etikos ir vertybinių nuostatų. Deja, tokie dar rengia astrologijos kursus, kuriuose moko kitus… Nesunku suprasti, kodėl tada išprusę žmonės laiko astrologiją niekais. Tokiame kontekste astrologijos gylį suvokiantieji net nebedrįsta garsiai įvardyti savęs astrologais. Tai ydinga situacija, su kuria autorė nenori ir negali susitaikyti, todėl ir skiria tai temai visus šios knygos tomus.

Daug puikių minčių šiais klausimais galima rasti orientalistikos prof. A. Beinoriaus, giliai studijavusio ir vedinę astrologiją, tekstuose. Viename iš straipsnių „Astrologija Indijos kultūroje: istorinis antropologinis žvilgsnis“ (2, p. 41) jis rašo: „Indijos kultūroje niekad nebuvo takoskyros tarp tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, o pati astrologija ne tik nebuvo atskirta nuo „bažnytinio imprematur“, kaip krikščioniškuose Vakaruose, bet, kaip integrali socialinės, religinės ir meninės kultūros dalis, suvaidino itin svarbų vaidmenį tiek pasaulietiniame, tiek religiniame gyvenime. Jos vaidmuo gal daugiau primena Vakarų astrologijos vaidmenį maginėje estetinėje Renesanso epochos mąstymo struktūroje. Astrologinė simbolika buvo neatsiejama viduramžių ir Renesanso epochų medicinos, meno, kultūros apskritai dalis, ypač kai didysis Renesanso mąstytojas Marcelo Ficino, siekdamas astrologiją reformuoti, pabandė neoplatiniškąją astrologiją suderinti su hermetine kabalistine filosofija ir medicina.“

Astrologija – tai mokslas apie žvaigždes, arba žvaigždžių mokslas. Žvaigždės yra šviesuliai, o tai, kas šviečia, senovėje buvo laikoma šventa, todėl ir astrologija buvo laikoma Dievų, vadinasi, šventuoju mokslu. Vyravo įsitikinimas, kad tiktai patys Dievai, nusileidę į Žemę tam, kad išmokytų Žemės vaikus pasirūpinti savimi ir aplinkiniais, galėjo išmokyti šio mokslo kelis pačių pasirinktus žmones. Tie žmonės vėliau buvo vadinami išminčiais, žyniais arba tiesiog mokytojais. Be žynio, sugebančio suprasti žvaigždes, kartais laikomo likimų žinovu, šalyse nebūdavo priimami jokie svarbūs sprendimai. A. Beinorius teigia, kad „Indijoje astrologas turėjo žynio – brahmano autoritetą, šventikai į jį kreipdavosi (ir tebesikreipia) visais religinio, ritualinio gyvenimo klausimais. <…> pasak astrologijos enciklopedijos Bṛhatsaṃhitā, parengtos išminčiaus Varahamihiros: „Lai tas, kas nori laimingai gyventi, neapsistoja šalyje, kurioje nėra gero astrologo, nes šis – lyg visuomenės akys apsaugo šalį nuo nuodėmių. Astrologiją studijavęs ir žmonių likimus išskaitęs žmogus niekada nepateks į pragarą, bet pasieks Brahmos pasaulį“ (Bṛhatsaṃhitā, I.29).

Tradiciškai laikomasi nuomonės, kad mokslas apie dangaus šviesulius buvęs dievų prerogatyva. Pats dievas kūrėjas Brahma savo žinias apie tai perdavęs saulės dievui Sūrjai, o jau iš jo ištisa dievų ir pusdievių grandine šis mokslas pasiekęs didžiuosius mitinius Vedų išminčius: Gargą, Brihų, Naradą, Parašarą, Badarajaną, Satjačarją ir kitus, su kurių vardais siejamos atskiros astrologijos mokyklos. <…>

Naujas astrologijos raidos etapas sietinas su graikų–babiloniečių idėjų absorbavimu. Išsamios studijos Origins of Astrology autorius Jack Lindsay teigia, kad graikų astrologija atsirado III a. pr. Kr., o jos praktikuotojai tradiciškai buvo vadinami „chaldėjais“. Helenistinė astrologija esmiškai buvo Mesopotamijos ir Egipto astralinių religijų bei graikų astronominių skaičiavimų, grindžiamų Ptolemėjo darbais, derinys. <…> Zodiakinė trisdešimties laipsnių dvylikos dalių sistema kaip saulės ir planetų judėjimo atskaitos sistema Babilone buvo naudojama nuo priešistorinių laikų: nuo 1800 m. pr. Kr. ir beveik iki 500 m. pr. Kr. Terminas „zodiakas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio zodion, pažodžiui „gyvūnai“ ar „gyvūnų ratas“. Zodiako ženklai minimi Platono dialoguose, nors pirmą kartą juos visus apibūdina Eudoksas. Persų laikotarpiu (538–331 m. pr. Kr.) zodiako žvaigždynus Mesopotamijoje reprezentavo tos pačios figūros kaip ir Graikų tradicijoje.

<…> plačiau palaikoma kita versija, kad zodiakas Indiją pasiekė tik II amžiuje, kai išminčius Javanešvara 149 ar 150 metais iš graikų kalbos į sanskritą išvertė traktatą (greičiausiai helenizuoto Egipto, Aleksandrijos kilmės) apie horoskopų sudarymą. Taip į indų astroleksikoną pateko ir pats graikų žodis hōra, tiesiogiai siejamas su gimimo horoskopų sudarymu konkrečiam laikui“ (2, p. 42–44).

Šis nedidelis rakursas į praeitį atskleidžia, kad senovėje išmintis buvo itin gerbiama. Anuomet vyravo gilus Tikėjimas, kad viskas, kas matoma ir nematoma tiek danguje, tiek Žemėje ar bet kur kitur, yra gyva ir nuolatiniame sąryšyje esti, todėl viskas, kas galėtų nutikti Žemėje, turi savo konkretų laiką ir vietą. Tai reiškia, kad bet kurie atsitiktinumai iš tiesų yra dėsningumai, kuriuos galima nuskaityti iš dangaus kūnų padėties konkrečiu laiku tam tikros vietos ir objekto atžvilgiu. Mąstant tokia kryptimi, tampa dar aiškiau, kad ir augalai, ir gyvūnai, ir žmonės turi savo Paskirtį. Tą Paskirtį atlikdami jie kuria gėrį savo sielai ir aplinkai, kurioje gyvena, o jos neatlikdami kenkia savo sielai ir prastai veikia aplinką.

Šventraščiuose rašoma: Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavidalą ir davė jam valdyti tris karalystes.

Antropoteosofijos tekstuose skaitote apie Dievą Visagalį, Veido ir pavidalo neturintį, tačiau galintį iš savęs sukurti ir įgyti bet kokius pavidalus. Juose plačiai buvo aiškinta ir apie Pirmapradžio Kūrėjo Impulsą, davusį pradžią visiems pasauliams, kuris pasklido į Visatos platybes ir inicijavo vis tankėjančių pasaulių formavimąsi belaikėje perspektyvoje. Kuo arčiau Kūrėjo, tuo Jo Šviesa ryškesnė, o kuo labiau nuo Jo tolstama, tuo Šviesa šviečia silpniau, todėl formuojasi skirtingos sąmonės planai su savais akiai matomais arba nematomais pavidalais, būviais ir savitu pasaulio supratimu, kurį lemia pasiekiančios Šviesos kokybė. Buvo sakyta, kad Dvasios Šviesos planuose (atma, budhi, kauzalinis ir Dvasios minties struktūrų pasauliai) nėra formų, tiktai įvairūs Šviesos būviai. Dvasios minties struktūroms pasiekus ribą su astraliniais pasauliais, tos struktūros astralines formas įgyja. Tai yra tankėjančių formų atsiradimo pradžia, nes to reikia evoliucijai. Tos struktūros Šviesos astralo pasauliuose įgyja nuostabiausius pavidalus, kurie atstovauja visoms įmanomoms dorybėms, todėl tų pasaulių idealas – Dievas, kaip visų dorybių sintezė, arba tiesiog Meilė.

Prisimenant šventraščius, galima teigti: žmogus buvo sukurtas tam, kad Dieviškąją Harmoniją, Meilę ir Sąmoningumą skleistų materialiajame pasaulyje per savo darbus gražiai ir taikiai gyvendamas. Juose kalbama ir apie tai, kad Dievas myli visus savo kūrinius, todėl davė žmogui galimybę prižiūrėti ir globoti augmenijos ir gyvūnijos karalystes, o mainais pasinaudoti jų teikiamomis gėrybėmis, kad galėtų prasimaitinti ir išgyventi. Taigi, visi pasauliai ir karalystės tarpusavyje susiję, dėl to Harmonijai ir Meilei atstovaujantis Dievas nori, kad visos jos meilėje ir taikoje gyventų.

Gamtoje dar galite aptikti tą natūralią harmoniją (nors dabartinis žmogus darko ją savo veiksmais ir godumu), kai tam tikri augalai auga šalia konkrečių, geriausiai tarpusavyje derančių, tam tikri mineralai auga šalia tų, kurie juos papildo, o ne kitaip. Kiekvienas augalas turi gydomųjų savybių, kurios labiausiai išryškėja tam tikru metu, todėl žyniai žinojo, kada ką skinti ir kaip elgtis, kad tos savybės kiek galima geriau išliktų. To jie mokė ir savo mokinius. Tai dabar žino tik reti augmenijos karalystės gyventojų būtį pažįstantys žolininkai.

Gyvūnai taip pat gyvena su savaisiais pagal gamtos ritmus ir savaime suprantamas specifines taisykles, kurių jų niekas nemokė, bet jie jas instinktyviai žino. Deja, dabar žmogus žudo gyvūnus ne dėl maisto, o savo malonumui. Miškai – Žemės plaučiai, todėl juos iškirtę žmonės patys nebeturės kuo kvėpuoti. Dėl to pradeda veistis plaučius pažeidžiantys virusai, o žmonės – mirti (pvz., koronaviruso pandemija visame pasaulyje). Miškų kirtimai sukelia stresą žvėrims. Jie patraukia į gyvenvietes ir miestus, nes nebeturi kur gyventi ir kuo maitintis. Dėl pernelyg aktyvaus žmogaus kišimosi į gamtą pažeidžiami jos ciklai, todėl prasideda klimato kaita ir t. t.

Taigi, Didysis Judėjimas, arba Evoliucija, savaime vyksta pagal savus ciklus, vadinasi, juos turi ir gamtos, ir žmogaus, ir kosmoso gyvenimas. Yra didelių ir mažesnių ciklų. Tie ciklai turi savų taisyklių, kurias pažeidus jie sutrinka ir prasideda problemos.

Panagrinėsime giliau. Žmogaus protas supranta, kad bet kokias taisykles gali nustatyti tie, kurie kokioje nors hierarchinėje sistemoje yra aukščiau už kitus. Iš kur toji hierarchija gamtoje? Kas laikytina pačia gamta, nustatančia taisykles?

Daugelis skaitytojų žino, kad gamtai priklauso visos jau minėtos karalystės su savomis rūšimis ir jų gyventojais. Kiekviena rūšis turi pati išgyventi ir prasimaitinti. Tai reiškia, kad tie poreikiai savaime suformuoja nerašytas taisykles, kurias bet kuri rūšis žino instinktyviai. Dar kitas savaimines taisykles suformuoja rūšių tarpusavio suderinamumas: kas šalia ko auga ir gyvena, o kas – ne.

Tam, kad tos karalystės galėtų gyvuoti, reikalingas vanduo, pati žemė ir, žinoma, oras, kad būtų galima kvėpuoti. Žmogui svarbi ir ugnis. Taigi, dabar prakalbome apie jau daug kam, skaitančiam antropoteosofines knygas, žinomas keturias stichijas: žemę, vandenį, orą ir ugnį, kurios taip pat yra neatsiejama gamtos dalis, tačiau visiškai kitaip veikia ir plačiajame kosmose. Apie jas plačiau kalbėsime viename iš šios knygos skyrių. Dabar primindami, kad materija pamažu formuojasi iš Dvasios planų, o ne atvirkščiai, atskleisime, kad ir karalystės, ir stichijos subtiliuosiuose planuose, apie kuriuos kalbama sakraliniuose mokymuose, turi savo bendrąsias sąmones, arba kitaip – valdovus su savo pagalbininkais ir darbininkais.

Tas stichijų ir karalysčių bendrąsias sąmones, arba tiesiog valdovus, žmonės netruko įsivardyti Dievais, kaip antropoteosofijoje aiškinta. Todėl, kad ir mitologijos enciklopedijas pavartę bei įvairių kultūrų Dievų funkcijas giliau panagrinėję, nesunkiai jų prigimtį atpažinsite ir labiau suprasite.

Stichijų veikimą penktoji – eterio stichija savaip prižiūri. Ji tvyro kosmose (tačiau nepainiokite jos su eteriniu pasauliu, kurio pirminė funkcija buvo būti tarpine grandimi tarp astralinio ir materialaus pasaulių būtinajame materializacijos procese). Šventraščiuose minima, kad Dievai ateina iš dangaus. Žvaigždėto dangaus dieviškumas būdavo ypač pabrėžiamas antikos laikais. Ciceronas savo traktate „Apie dievų prigimtį“ (10, p. 9–10) rašė: „Eteryje gimsta žvaigždės, todėl galima manyti, kad joms būdinga savybė jausti ir mąstyti. Iš čia seka, kad žvaigždės turėtų būti priskirtos dievams. Dievai – tai ta pati Saulė, Mėnulis ir kitos planetos, ir nejudančios žvaigždės, kurių švytinčius pavidalus ir nuostabią jėgą mes matome, ir dangus, ir pats pasaulis, ir tie kiti daiktai ir jėgos, kurie egzistuoja didelei žmonijos naudai ir gėriui.“

Visa ta neaprėpiama didybė ir galybė atsirado iš Pirmapradžio, todėl Vienatinio Veido ir pavidalo neturinčio Kūrėjo, kuris nematomas, bet dėl savo galingiausio potencialo visur esantis, per savus kūrinius skirtingos sąmonės pasauliuose veikiantis. Tas Pirmapradžio Kūrėjo veikimas Didžiąja Kūryba vadinamas. Toji Kūryba savaiminė, tačiau iš tiesų veikia pagal antropoteosofijoje įvardytus tris pagrindinius kosminius principus:

  • Visuotinės Harmonijos ir Meilės principą,
  • Visuotinės Tvarkos ir Tiesos principą,
  • Visuotinės Evoliucijos principą.

Skirtingose religijose tie principai įgyja savus dieviškuosius pavidalus ir Šventąja Trejybe vadinami.

Kūrėją, arba Dievą, įprasta sieti su Šviesa ir Gėriu. Tai reiškia, kad tų principų laikymasis veda į Šviesą ir Gėrį, o jų nesilaikymas apniaukia ir aptemdo Šviesą, todėl vadinamas Blogiu. Dievo, arba Šviesos, antipodą žmonės visais laikais vadino Tamsos valdovu, Tamsiumi, Šėtonu.

Taigi, kur Jūs visus tuos dieviškuosius veikėjus galite rasti? Ar jie gali turėti savo buveines, kūną arba veidą? Ir taip, ir ne.

Jeigu realiu pasauliu laikysite žemiškąjį, tai nei konkretaus Dievo, nei velnio jame nerasite. Tuomet Jūs žiūrėsite į Saulę ir žvaigždes, tačiau matysite jas tiktai kaip dangaus šviesulius, tarkim, kaip lempas kambaryje, vadinasi, be jokios gyvybės ir dieviškųjų galių.

Jeigu realiais laikysite dvasinius pasaulius, juose rasite viską kaip idealios kokybės sąmonės apraiškas. Tada Saulė ir žvaigždės Jums taps dieviškosios sąmonės raiškos objektais su sava neišpasakytai galinga specifine energija, skleidžiančia Šviesą ir galinčia suteikti gyvybę.

Buvo sakyta, kad jeigu savo akimis ko nors nematote ir pojūčiais negalite atpažinti kaip esantį, tai nereiškia, kad aplink Jus iš tiesų yra tuščia, nieko nėra. Jus supa ir veikia įvairūs kokybiškai skirtingos energijos srautai, nes visi objektai ir subjektai skleidžia savo energiją, kurią žmogus sąmoningai arba nesąmoningai į save priima. Ją skleidžia ir pats žmogus. Toji jo skleidžiama energija, kaip ne kartą aiškinta, tiesiogiai priklauso nuo turimos vidinės energijos kokybės, susidedančios iš fizinio kūno būklės, emocijų būklės, nusakančios psichinės energijos kokybę, ir minčių krypties (pozityvumo, negatyvumo) bei jų mentalinės energijos stiprumo. Retas žmogus yra taip apvalęs savo psichinę ir mentalinę energiją, kad galėtų atsiverti dvasinei, nes tam didžiulis nuolatinis, sistemingas, vidinę švarą palaikantis vidinis darbas ir specifinis gyvenimo būdas būtini. Taigi, nepakanka būti geru krikščionimi ar netgi kunigu, laikyti save guru ar žmonių gyvenimo nulėmėju ir pan. Svarbiausias faktorius – žmogaus vidinės energijos kokybė, nes, pagal vibracijų atitikimo dėsnį, jis pajėgus prisitraukti vadovus tik iš tų planų, iki kurių pagal savo energijos išlengvėjimo kokybę gali savo sąmone pakilti. Kuo švaresnė žmogaus vidinės energijos kokybė, tuo geriau jis pažįsta save, plačiau mato viską, kas vyksta, ir pasaulį, o kuo ji nešvaresnė, tuo labiau apsiblausęs jo žvilgsnis, todėl save neadekvačiai matydamas ir situacijų bei pasaulio negali aiškiai matyti. Dėl to ir sakome, kad švara padeda plačiau viską suprasti, o nešvara nesupratime žmogų laiko. Taigi, ir švara, ir nešvara pirmiausia su vidiniais, o ne išoriniais faktoriais sietini. Kuo žmogaus žvilgsnis švaresnis, vadinasi, kuo mažiau ydų užtemdytas, tuo aiškiau jam tampa, kad viskas: tiek tai, kas matoma, tiek tai, kas nematoma, tarpusavyje sąveikaudami egzistuoja, dėl to negali neveikti Žemės ir visko, kas yra ant jos ir joje, taip pat žvaigždės, planetos, praskriejančios kometos ir t. t.

Senovės išminčiai žvaigždes laikė Dievų buveinėmis. Tiems žmonėms buvo savaime suprantama, kad didesni dangaus kūnai stipriai veikia mažesniuosius, jie visi nuolatos judėdami tarpusavyje sąveikauja ir keičiasi energija. Todėl išminčiai savo darbu ir gyvenimu susikurta dvasine energija traukė tos išminties neturinčiuosius ir tapdavo jiems žemiškosiomis žvaigždėmis – orientyrais kelyje. Tokiems žmonėms jie buvo ir šventikai, ir mokytojai, ir gydytojai. Žinoma, jie žinojo dangaus šviesulių kelius ir jų poveikį viskam, kas gimsta ir vyksta Žemėje, todėl iš žmogaus gimimo laiko nuskaitydavo jo charakterį, atsineštas galimybes, taip pat bet kokių įvykių galimą raidą ir perspektyvas. Išminčiai dirbo ne su visais, o tik su tais, nuo kurių priklausė kitų žmonių ir tautos likimas. Jie atsižvelgdavo į dangaus kūnų rodiklius rinkdamiesi sau mokinius.

Deja, visais laikais buvo mokinių, išduodančių savo mokytojus ir jų mokymą, kaip ir tų, kurie tam tikrą dvasinį lygmenį pasiekia, tačiau išbandymų turtais ar valdžia neišlaiko, todėl jų sąmonė krenta. Taip šventosios astrologijos žinios, skirtos pašvęstiesiems, pateko į savanaudžių siauros sąmonės žmonių rankas ir buitiškai taikant buvo neatpažįstamai iškreiptos, sudarkytos. Taip kažkada buvusi šventoji dvasinė sistema, atverianti Dievų prigimtį, visų dvasinių mokymų ir religijų ištakas, taip pat Visatos paslaptis, buvo paversta vartotojų tarnaite ir pajuokos objektu.

Todėl ir šiandien sunku aptikti plataus suvokimo astrologą, kurio knygos atskleistų jo gilų astrologijos, kaip dvasinio mokymo, išmanymą. Tačiau galite rasti begalę menkaverčių paviršutiniškų nuo kitų autorių neplagijuotų rašinių, iškreipiančių tikrąją astrologijos prigimtį, supaprastinančių jos išmintį iki grubių būrimų. Atsiradus paklausai, horoskopų interpretacijas pradeda rašyti net patys žurnalistai, kaip šios knygos autorei ne kartą teko iš jų pačių girdėti. Pramokę naudotis kompiuterinėmis astrologinėmis programomis, paskaitę keletą arba netgi vos vieną knygą apie astrologiją, siauros sąmonės individai pasivadina astrologais ir ima pranašauti, taip dar labiau supainioja tuos, kurie jų klausosi. Siauros sąmonės žmonėmis vadintini tie, kurie atsakomybės už savo veiksmus ir tariamus žodžius, ypač naudojantis sakraliniais mokymais, nesupranta, todėl kalba bet ką ir bet kaip. Nusikaltimu sieloms laikytini metus, pusę metų arba net dar trumpiau trunkantys astrologijos kursai, kuriuos veda siauro supratimo žmonės, manantys, kad toks jų užsiėmimas – tai tiktai lengvas uždarbis. Deja, jie nesuvokia karminės atsakomybės, kurios neišvengia nė vienas, ypač piktnaudžiautojas sakralinėmis žiniomis. Šie nesupratėliai paruošia ir išpurena dirvą astrologijos oponentams, kurie dėl tokio „astrologų“ siautėjimo turi visą teisę teigti, kad astrologija yra nesąmonė, o astrologai – pasipelnyti trokštantys šarlatanai. Tuomet sąžiningai ir garbingai dirbantys astrologai gėdijasi net prasitarti, kad ir jie tuo užsiima. Taip kadaise buvęs garbingas užsiėmimas paverčiamas gėdingu.

Dėl tos priežasties šios knygos autorė parengė du astrologų kursus. Studentai mokėsi po 7 metus. Kursuose astrologijos mokymas buvo jungiamas su antropoteosofijos ir įvairių kitų dvasinių bei filosofinių mokymų studijomis, taip pat sistemingu darbu su savimi. Autorės įsitikinimu, tiktai pats pasikeitęs žmogus gali padėti ir kitam pasikeisti. Tačiau kad tas pasikeitimas įvyktų, jam taip turi įgristi savas nesupratimas, kad būtų pasiryžęs imtis sunkiausio darbo gyvenime – darbo su savimi. Jis turi žinoti, kas savyje nepatinka, trukdo gyventi taip, kaip norėtųsi, ne laukti, kad kas nors kitas viską padarytų, o prisiimti visą atsakomybę už savo pasirinkimus ir elgesį.

Sunki karma laiko žmogų tarsi voverę rate, kai jis lyg ir daug daro, stengiasi, tačiau niekas nesikeičia. Toks paprastai tam tikrose situacijose kaskart elgiasi pagal tuos pačius arba panašius elgesio modelius, todėl ir pasekmės – tokios pačios. Astrologija gali padėti pamatyti tuos pasikartojančius modelius, atsirandančius iš sustabarėjusių minties struktūrų, kurios atrodo saugios ir patikimos, nes jas seni įpročiai palaiko. Kartodamas tą patį, žmogus panašus į mokinį, kuris paliktas toje pačioje klasėje antriems ar netgi tretiems metams, bet užsispyrusiai daro tas pačias klaidas. Norint ištaisyti senas klaidas, būtina keisti savo mąstymo modelį ir elgtis kitaip. Tai ir yra išeitis iš asmeninės ir giminės karmos. Dauguma žmonių mėgsta sakyti, kad keistis sunku. Taip, iš tiesų labai sunku, nes karminiai mąstymo modeliai gyvena žmogaus čakrose nuo gimimo, todėl keitimasis tuos modelius keičiant – tai žygdarbis. Už tą žygdarbį Jums niekas nesuteiks nei medalių, nei garbingų vardų, tačiau Jūsų siela seniai jo laukia. Jį atlikus gyvenimo kokybė keičiasi iš esmės, nes Jūsų mąstymas keičiasi. Taigi, tie, kurie apie garbingas Misijas svajoja, turi suvokti, kad jos neskiriamos tiems, kurie sielai būtino pasikeitimo žygdarbio neatliko.

Astrologija atskleidžia bet kokių problemų gilumines priežastis, paprastai susijusias su jau minėtomis netikusiomis mąstymo programomis, elgesiu ir klaidomis, padarytomis dėl jų, kartu pateikia išsilaisvinimo galimybes tam, kuris nori pasikeisti ir šiam žygdarbiui savo valią sutelkia, atsakomybės už savo sprendimus nevengia. Ji nurodo svarbiausią esminių pasirinkimų laiką, kurio reikia nepraleisti, nes tas laikas – tarsi nurodytas išvažiavimo posūkis automobiliui švilpiant autostradoje, todėl gali ir nebepasikartoti. Ji atskleidžia galimybes, kuriomis svarbu pasinaudoti, o to laiku nepadarius jos gali nebebūti suteiktos. Visu tuo užsiima antropoteosofinė astrologija, traktuojanti gimimo horoskopą kaip praėjusių gyvenimų karmos nulemtą duotybę, kurią žmogus dabartiniame gyvenime gali ir privalo pakeisti ištaisydamas senas klaidas ir pats pasikeisdamas.

Ligos, vedybų, vaikų gimimo ar kitokių svarbių žmogaus gyvenimo įvykių išklotinė – tai buitiškai pateikiamos prognostinės astrologijos dalis, todėl ja nevertėtų pernelyg žavėtis pradedantiesiems astrologams, kaip ir tiems, kurie ieško tokių astrologinių konsultacijų, nes ko ieškote, tokį ir konsultantą prisitraukiate.

Reikėtų suprasti, kad tie patys prasti aspektai, iš kurių galima nuskaityti ligą, iš tiesų rodo karminių problemų pasireiškimo laiką, kai būtini ypač svarbūs sielai sprendimai. Tai lyg kelių sankryža. Tų problemų pasireiškimo efektai priklauso nuo žmogaus atsakomybės už priimtą sprendimą, nuo jo suprastų klaidų ištaisymo kokybės ir nuo jo sąmoningumo lygmens priimant sprendimą.

Šiame amžiuje labai dažnai vedybas ir vaikų gimimą nulemia ir reguliuoja patys žmonės, taigi, tai nebevyksta natūraliai, kaip anksčiau buvo įprasta, dėl to ir horoskope nurodytas laikas gali būti praleistas, nepanaudotas. Tai savaime keičia ateitį tuo kontekstu. Taip jau yra, kad laisvo žmogaus apsisprendimo faktorius veikia ir ateitį keičia kartais į gera, o kartais – atvirkščiai. Žmogaus, plaukiančio pasroviui ir labiau atsižvelgiančio į patogumus, kuriuos paprastai pokyčiai išbalansuoja, gyvenimą gerokai lengviau prognozuoti negu to, kuris savo gyvenimą į rankas atsakingai paima ir keičiasi. Tačiau esminiai posūkio taškai, planetų nužymėti, visados išlieka kaip pagrindinių pasirinkimų laikas, galintis keisti gyvenimo eigą į vieną arba kitą pusę.

Ši knyga parašyta antropoteosofinės astrologijos kurso, skaityto jau minėtiems studentams, pagrindu. Ji skirta reabilituoti išniekintą astrologiją atskleidžiant jos galimybių gylį, kurie neišvengiamai priklauso nuo paties astrologo sąmoningumo lygmens. Tai reiškia, kad bet kokios pranašysčių traktuotės tiesiogiai priklauso nuo paties pranašautojo dvasinio lygmens, o tų pranašysčių realizacija – nuo žmogaus, kuriam pranašaujama, sąmoningumo lygmens. Vieni tai priima tiesiogiai, kiti susimąsto ir pasidaro išvadas ateičiai.

Todėl visi susivokę astrologai savo laiku teigė tą patį: astrologija nurodo galimybes, akcentuoja svarbius gyvenimo periodus, tačiau tiktai nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis tomis galimybėmis pasinaudos, kokius pasirinkimus atliks svarbiausiais savo sielai periodais.

Visais laikais buvo aiškiaregių ir aiškiagirdžių, deja, tik maža jų dalis sugebėdavo aiškiai perteikti savo regėjimus ir girdėjimus, tinkamai regėtus simbolius ar tai, ką girdėjo, išaiškinti. Dauguma jų tai traktuodavo tiesiogiai ir laikė aukščiausiąja tiesa, todėl savosiose vizijose arba savo ir svetimuose noruose susipainioję ir kitus supainiodavo. Senovėje aiškiaregių regėjimus traktuodavo tam pasiruošę žyniai.

Priešistoriniame Egipte, dabartinės išlikusios žmonijos civilizacijos lopšyje, atsiradusi astrologija buvo Dievo vaikų privilegija. Žvaigždės ir planetos jiems, giliai tikintiems Tėvu-Motina, buvo dieviškosios sąmonės subjektai – dievybės, lydinčios savo siųstuosius į Žemę vaikus, o astrologija – Kelio ženklai, duoti į Žemę atėjusiai sielai, kad šioji tinkamai ir sėkmingai joje vykdytų jų Valią ir duotybes. Vėliau ją perėmė Babilono ir Persijos žyniai, taip pat Indija. Taigi, tuo metu astrologija menkai tebuvo orientuota į materialius dalykus, labiau – į sielos Paskirtį.

Astrologijos, laikomos šventuoju mokslu, be kurio neįmanoma atsiverti Dievui ir Jo Planui, buvo mokoma visose sakralinėse, vadinasi, žynius ruošiančiose mokyklose, nes būtent jiems buvo skirta tą Planą žinoti ir padėti šalių vadovams pagal jį dirbti, kad harmonija ir taika vyrautų šalyse ir tautose.

Siekiant ją išmanyti, reikėjo pažinti dangaus kūnų judėjimo rašmenis ir juos skaityti, todėl buvo mokoma ir to, kas dabar vadinama astronomija ir matematika, taip pat sakralinės geometrijos, simbolikos ir būtinai energinio sakralinių simbolių poveikio aplinkai supratimo bei daug kitų dalykų. Tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas kiekvieno neofito vidiniam darbui, kad šis nuramintų ir visiškai kontroliuotų savo fizinio kūno poreikius, emocines reakcijas ir minčių eigą, taip apvalytų ir išlavintų savo subtiliąsias sistemas. Dėl to sakralinių mokyklų mokiniai turėjo laikytis griežčiausių taisyklių ir savo kūną, jo pojūčius bei protą sielos instrumentais paversti. Tik taip dalis jų (taigi, ne visi) pasiruošdavo priimti subtiliųjų pasaulių informaciją. Jų mokytojai žinojo, kad šiuo atveju bevertis tiksliųjų mokslų išmanymas, kai žmogus savo sielos nesugeba girdėti, bet jie neleisdavo savo mokiniams ir iliuzijų pasauliuose patogiai įsitaisyti, reikalingus mokslus ar darbą neigti. Todėl tokių mokyklų mokytojai niekados nepradėdavo savo mokymų nuo žinių perdavimo, iš pradžių kurį laiką būsimojo mokinio charakterio savybes ir galimas sąmoningumo galimybes įvairiuose darbuose ir situacijose patikrindavo.

Tai reiškia, kad sakralinių mokyklų mokiniai būdavo taip ugdomi, kad jų charakteris išsigrynintų ir jie patys sugebėtų reikalingas žinias gauti, tikrąjį jų šaltinį atskirti. Visais laikais tikra nuo netikra atskyrimas buvo laikomas ypatinga Dievų dovana, todėl visi žinojo, kad tai priklauso ne nuo žemiškojo mokytojo, o nuo paties mokinio vidinės kokybės, kurią jis privalo išsiugdyti. Tos kokybės nepasiekusysis neturėjo teisės vesti kitų žmonių ir jiems patarinėti gyvenimiškais, o juolab sielos Kelio klausimais. Jam būdavo leidžiama tiktai patarnauti tiems, kurie tą daro, ir tai buvo laikoma didele galimybe augti.

Kaip anksčiau, taip ir dabar išmintingi žmonės, žinodami astrologijos tikrąją galią ir paskirtį, neapsieina be jos savo gyvenime ir darbuose. Daugelis jų bet kurių religijų ištakas įžvelgė senosiose šventosiose išorinėse ir vidinėse Misterijose, vykdavusiose specialiu laiku, kuriuo patikimiausiai reikiama planetų ar žvaigždžių įtaka į Žemę pritraukiama. Šventųjų Misterijų vadovai žvaigždynus, atskiras žvaigždes, Saulę ir visas jos sistemos planetas su dvasiniais planais ir juose esančiomis Dievybėmis, Esmėmis ar esybėmis siejo, dėl to į jas kreipdavosi per savo apeigas ir ritualus.

Mažai buvo žmonių, kuriuos žvaigždės pasirinkdavo kaip savo pasiuntinius ir patikėtinius. Tokiems būdavo skirta išgirsti Dievybių ar Dvasinių Esmių Žodį, kad perduotų jį žmonėms. Šiuo kontekstu iki šių dienų minimi legendiniai Hermis Trismegistas, Orfėjas, Zaratustra ir kiti.

Astrologiją išmanė ir ja rėmėsi Pitagoras, Platonas, Dž. Brunas, G. Galilėjus, T. Kampanela, M. Fičinas, Paracelsas, I. Niutonas ir t. t.

Šioje knygoje nebus plačiau apžvelgiama astrologijos istorija, tačiau tiems, kurie domisi giliau, vertėtų pastudijuoti astrologijos istorijos enciklopedijas, kurių galima rasti įvairiomis pasaulio kalbomis. Tai praplėstų astrologija užsiimančiųjų akiratį. Taip pat naudinga patyrinėti įvairių laikotarpių simboliką ir ypač pasigilinti į Rytų ir antikos filosofiją, kuri pretenduoja į savitus dvasinius mokymus.

Nors sakralinės žinios visados būdavo laikomos pašvęstųjų duona, daug jų išviešino tie, kurie savu laiku mokėsi sakralinėse mokyklose, tačiau jų nebaigė arba buvo išmesti dėl nenoro keisti prastas savo charakterio savybes, atsisakyti ydų, puikybės, laikytis visiems taikomų taisyklių. Puikybė su savojo asmens išskirtinumo karūna nenori priimti jokių taisyklių, nes save virš jų visų užkelia nepelnytai. Toks žmogus su bendrakursiais ar net mokytojais konkuruoja, todėl lengvai savo mokytoją ir jo mokymą išduoda arba iškreipia, pasipelnymo tikslais pradeda naudoti tai, kas taip neturi būti naudojama. Buvo ir yra tų, kurie įgytas žinias taiko tam, kad kitus valdytų arba paveiktų. Tie žmonės nesugeba atskirti, kas yra tikra, o kas – netikra, kas – šviesu, o kas – tamsu, dėl to teigia, kad Šviesa ir Tamsa yra vienis arba kad karmos dėsnis jų neveikia. Tai visiško okultinio analfabetizmo ženklas. Taip jie kuriasi sunkią sakralinių mokymų ir astrologijos išniekinimo karmą, todėl jų sielos vis ateina į Žemę, kad suprastų savo klaidas ir jas ištaisytų. Deja, dauguma jų ir vėl įklimpsta į juodąją magiją arba ir toliau darko šventąją astrologiją, kaip ir anksčiau vaizduoja visažinius sielų vedlius. Tokiems būtinai siunčiamos galimybės pasikeisti, tačiau retas jomis pasinaudoja, o kartais tas, kuris pasinaudoja, vėl krenta kur buvęs, nes kaip ir anksčiau taisykles neigia ir iš seno įpročio nenustoja savęs išskirtiniu laikyti, kolegų ir net mokytojų negerbia.

Astrologija – be galo rimta ir labai galinga sena dvasinė sistema, padedanti žmogui atsiverti Dievui ir jo Planui Žemėje, pažįstant save kaip mikrokosmą pažinti ir visą makrokosmą. Deja, jau minėtuoju būdu ji buvo išniekinta ir paversta pigiu būrimu. Taip tūkstantmetis po tūkstantmečio, amžius po amžiaus gilėjo bedugnė tarp buitinio būrimo ir dvasinės astrologijos.

Siekiantis užsiimti dvasine astrologija žmogus turi apsivalyti kaip tikras vienuolis ir būti pasišventęs kaip tikras dvasininkas, nes tiktai tada planetos ir žvaigždės prabyla į jį ir vis plačiau atveria savo potencialą. Taigi, tam reikia labai daug ir atsidavus dirbti su savimi.

Norint užsiimti būrimu, darbas su savimi nebūtinas, pakanka pasirinktu būdu išmokti burti ar pranašauti, šiek tiek išmanyti žmonių psichologiją ir susikurti norimą įvaizdį. Tik visiškas nesupratėlis gali išdrįsti žmogui aiškinti horoskopą remdamasis viena arba keliomis pradžiamokslėmis knygomis ar tekstais iš interneto. Astrologijos išniekinimu laikytini kursai, trunkantys iki 120 valandų, nes tai reiškia, kad jų vadovai nesupranta tikrosios astrologijos esmės, geriausiu atveju užsiima labiau prognostika, nes patys dar nėra prisilietę prie dvasinės energijos.

Tas, kuris prie šios energijos prisilietė, jau savaime taip nebesielgs, nes jo sąžinė taip neleis elgtis, jis jos klausys.

Žymus XX a. susivokęs astrologas D. Rudhyaras teigė, kad joks astrologas, kaip ir psichoanalitikas, negali aiškinti gyvenimo ir likimo aukštesniu nei savo sąmoningumo lygmeniu. Pasak kito to paties amžiaus giliai astrologiją suprantančio astrologo S. Arroyo, astrologo kokybė priklauso nuo jo dvasios švaros, sugebėjimo koncentruotis ir gyvenimo idealų. Taigi, jie abu kalbėjo apie tai, kas jau buvo minėta šioje knygoje: astrologo darbo kokybė labiau priklauso ne nuo jo turimų teorinių žinių ir sugebėjimo atlikti tikslius matematinius skaičiavimus, o nuo pasiekto sąmoningumo lygmens.

Dabartiniu metu pasaulyje egzistuoja daugybė skirtingų, savo sampratą turinčių, tačiau kartu kuo nors panašių astrologijos mokyklų. Išsiskiria vedinė kryptis, pasižyminti sena istorija ir tradicijomis, bet joje, kaip ir visur, taip pat daugėja norinčiųjų lengvai užsidirbti. Rusijos astrologai labiau koncentruojasi į įvairaus pobūdžio prognostiką ir karmines tendencijas, kurias dažnai mistifikuoja. Vokiečiai (Miuncheno, Štutgarto, Hamburgo mokyklos) labiau linkę į klasiką, kurioje rasite ir astropsichologijos, ir prognostikos, ir kitų astrologijos elementų. Tačiau esminiai ir dvasinių praktikų, ir astrologijos sampratos skirtumai – tarp Rytų ir Vakarų mokyklų.

Dvasinių mokymų tyrinėtojas P. Lasalis savo knygoje „Gralis ir amžinasis moteriškumas“ (9, p. 14) teigia: „Nė viena rytietiškos meditacijos forma nepritaikyta dabartiniam vakariečiui <…>. Rytietiškoje meditacijoje, nesvarbu, kokia jos forma, tikslu laikoma ramybė ir proto tyla. Vakarietiška meditavimo praktika iš pradžių veda į vidinės ramybės arba iš dalies proto nutildymo būseną, tačiau toji būsena nėra jos tikslas. Vakarietiškoje meditacijoje einama toliau: protas ne nutildomas, o įvaldomas ir paverčiamas nuostabiu dvasinio pasaulio, išorinio pasaulio ir paties žmogaus pažinimo instrumentu. Medituojančio vakariečio tikslas – suteikti savo mąstymui laisvę ir kūrybingumą.“ Taigi, vakarietis mokinys siekia ne nutildyti savo protą kaip rytietis, o mokosi jį paversti dinamišku ir kūrybingu, kad galėtų kryptingai pritaikyti.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie astrologiją. Tai reiškia, kad visos praktikos, taip pat savęs ir pasaulio pažinimas per astrologiją, pirmiausia skirtos konkretaus mentaliteto žmonėms, t. y. tiems, kurie gyvena toje šalyje, kurioje jos atsirado. Praktikos gali būti pritaikomos ir kitur su sąlyga, kad žmogus jas atlieka ne pamėgdžiodamas, tapdamas savotišku persirengėliu, vadinasi, artistu, įsijautusiu į prisiimtą vaidmenį, o atsakingai, nes jų filosofiją laiko sava, perima tradicijas ir gyvenimo būdą, taigi, įnyra į ją. Deja, tokių yra gerokai mažiau nei minėtųjų persirengėlių.

Rusų astrologas E. Kolesovas savo traktuotėse bando sujungti vedinės, kinų, japonų ir, žinoma, įvairias vakarietiškas sistemas. Iš tiesų jam kažkiek pavyksta tai padaryti. Taigi, visada svarbu išmanyti dalyką ir turėti savo požiūrį.

Todėl tiems, kurie mokysis antropoteosofinės astrologijos, būtina panagrinėti įvairių tradicijų ir krypčių astrologijos sistemas, jų požiūrį ir bendrumų rasti. Naudinga skaityti ne plagiatorių darbus, o tų, kuriems astrologija padėjo susivokti ir pasikeisti, į kuriuos planetos ir žvaigždės prabilo. Tokių žmonių pasaulyje mažai. Išminties perlų daug kur galite rasti, tik reikia mokėti juos atpažinti net kasdienybės dulkėse ir nepatingėti susirinkti, vadinasi, išmokti skaityti tarp eilučių. Tačiau tiktai tas gali iš susirinktų perlų gražų vėrinį susikurti, kuris pats yra susiformavęs aiškią vertybių sistemą ir idealus. Pagal savo vertybes jis ir atsirenka, kas vėriniui tinka, o kas – netinka. Dėl to patartina konspektuoti daug skirtingų autorių ir tarp prieštaringų dalykų nesusipainioti. Nepamirškite, kad astrologija siejama su Vandenio ženklu, kurio valdovai Saturnas ir Uranas priešybių vienovėje esti, todėl ją gali pažinti tas, kuris iki Saturno esančių planetų pamokas išmoko, dėl to Saturnas jį praleido į tyrąsias kolektyvinės sąmonės erdves, kuriose kosminiai įstatymai galioja. Uranas – kolektyvinės sąmonės planeta, Kosminės Evoliucijos įstatymą reprezentuojanti. Tai reiškia, kad geras astrologas privalo nuolatos dirbti su savimi ir daugiau galvoti apie kitus nei apie save.

Astrologijos mokymasis evoliucionuoti siekiančiam mąstančiam žmogui gali virsti nuostabia meditacija, padedančia vis giliau pažinti save, supantį pasaulį ir visa ko sąsajas. Sąmoningumas auga su astrologijos tekstais dirbant, į planetas medituojant, jų energijai atsiveriant. To pasiekti be vidinio darbo su savimi, taigi, rimtos savistabos, maldų ir meditacijų neįmanoma. Reikia daug skaityti, nes rimtos pasaulio religijų, dvasinių mokymų ir filosofijos studijos apvalo protą ir padeda tvirtą pamatą supratimui, kad iliuzijoms vietos neliktų. Meditatyvus astrologijos mokymasis neturint teorinių ir vertybinių pamatų suformuoja iliuzijų debesų pamatus, todėl toks žmogus neadekvačiai vertina save, kitus ir iškreiptai, vadinasi, pagal savo regėjimus pasaulį supranta. Astrologijoje turi derėti analitinis mąstymas ir intuityvus suvokimas. Taip šlifuojama astrologo kokybė.

Dėl to tik tas gali mokyti kitus astrologijos, kuris pats per ją iš esmės pasikeitė, savo gyvenimą susitvarkė taip, kaip pasirinko, darbas su savimi ir kasdienės praktikos tapo jo gyvenimo būdu, o astrologine praktika jis užsiėmė ne mažiau kaip septynerius metus po astrologijos mokymų. Mokytojo, kuris yra savosios srities profesionalas, vardas mokiniui gali būti geriausias diplomas, nusakantis galimą jo kokybę. Tačiau ir šiuo atveju net pas savo dalyko mokantį profesionalą susirenka įvairių galimybių studentai. Nutinka ir taip, kad žmogus, turintis didesnį potencialą, bet save išskirtiniu laikantis, netinkamai jį iššvaisto, dėl to netikusiu specialistu tampa, o tas, kuris turi menkesnį potencialą ir mažiau savimi pasitiki, jį savo sistemingu, nuosekliu darbu ir pasiryžimu užsiaugina, todėl geru specialistu tampa. Taigi, labai svarbi astrologijos dėstytojo kokybė, nes jis sudeda studentams etinius (vertybinius) ir profesinius (teorinius) pagrindus, tačiau kiekvienas savaip, vadinasi, pagal karmos suteikiamas galimybes juos priima ir supranta, todėl būsimo darbo kokybė labiausiai priklauso nuo kiekvieno nuoširdaus mokymosi, to prasmę sau ir kitiems suprantant, ir, žinoma, sąmoningo darbo su savimi ir gaunama medžiaga. Iš tiesų kuo platesnis dėstytojo suvokimas, tuo didesnės galimybės atsiveria jo studentams, nes jis jiems Kelio kryptį parodo ir reikiamais, tam Keliui svarbiais idealais uždega. Visa kita – studento darbas. Jeigu dėstytojas veda kursus tik siekdamas pasipelnyti ir astrologijos, padedančios žmogui rasti Kelią į Save Tikrąjį ir savo Paskirtį, prasmės nesupranta, todėl neturi idealų, sunkią piktnaudžiavimo sakraliniais mokymais, manipuliavimo kitų žmonių sąmone ir ydingo mokytojavimo karmą susikuria, nes Kosminės Evoliucijos bei Kosminės Tiesos ir Tvarkos įstatymus pažeidžia, juo patikėjusius žmones suklaidina. Dėl šios priežasties rimtai turėtų susimąstyti tie astrologijos „mokytojai“, kurie atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius nesuvokia, o gal dėl to tą atsakomybę atmeta ir teigia, kad karmos dėsnis jų neveikia. Saugokitės tokių, nes jeigu pas juos einate, vadinasi, juos palaikote, pritariate tokiam astrologijos išniekinimui, taigi, esate bendrininkai, todėl kada nors teks už tai atsakyti pagal karmos dėsnio reikalavimus.

Astrologijos mokyklų (tiek vakarietiškos klasikinės, tiek vedinės, tiek rusiškos, tiek amerikietiškos) atstovų būna įvairių. Vienų pasaulėžiūra materialistinė, todėl jie astrologiją kaip prognostikos priemonę naudoja; kitų – fatalistinė, taigi, jų įsitikinimu, viską valdo likimas, o žmogus nesikeičia ir nieko negali pakeisti, dėl to visi įvykiai ir ligos iš anksto numatyti ir neišvengiami; dar yra mistifikatorių, kurie atmeta racionalų protą ir pasitelkia savo regėjimus, bet nesigilina į jų prigimtį. Tačiau vertingiausi tie, kurie derina analitinį protą su intuityviuoju suvokimu, atėjusiu per apsivalymo praktikas. Paprastai jie patys ir jų gyvenimiški prioritetai neišvengiamai keičiasi, todėl radę savo sielos Kelią jie gali ir kitus įkvėpti savo Keliui.

Kalbant apie astrologijos dėstytojus ir „mokytojus“, galima suprasti, kad žmogui, kurio pasaulėžiūra dar nėra iki galo susiformavusi, lengviausia perimti savo dėstytojo pasaulėžiūrą, ypač mokymams trunkant ilgiau nei trejus metus.

Kalbos apie dvasingumą, vegetarizmas, veganizmas, Guru turėjimas dar nenusako žmogaus dvasingumo, tik parodo, kad jis tuo domisi. Daug dabar tų, kuriems dvasios dalykai įdomūs, bet jie nė už ką nesutiktų atsisakyti savo vartotojiško mąstymo ir gyvenimo būdo. Tas, kuris dvasingumu žaidžia, retai įsivaizduoja reikalavimus, susijusius su švaros kokybe ir atsakomybe už savo naujos kokybės energijos pasireiškimą. Dabartiniame pasaulyje tie žaidimai šventus dalykus baisiomis grimasomis iškreipia, o nesupratimas, godumas gamtą niokoja ir stichijas įaudrina, todėl žmonija vis patiria susikurtų priežasčių pasekmes per karus, kataklizmines situacijas, naujus virusus ir t. t.

Taigi, astrologas privalo nuolatos savo kokybe rūpintis ir tobulintis, nes planetos ir žvaigždės tam, kuris nuoširdžiai dirba, vis plačiau savo sluoksnius atveria. Gero astrologo mintys turi būti ramios, emocijos irgi niekaip nebetrukdyti. Tai reiškia, kad jam reikia išmokti visiškai save kontroliuoti, nes tiktai taip sugebės išvengti asmeniškumų; toks turėtų būti ir geras dvasininkas. Tik tas, kuris mąsto aiškiai, žvelgia plačiai, gali pamatyti žmogui svarbią situaciją įvairiais aspektais ir suvokti esmę. Tada praverčia ir psichologo sugebėjimai: tą esmę žmogui perteikti taip, kaip šis pasirengęs girdėti. Astrologas turi suteikti jam aiškumo, t. y. įvardyti priežastis to, kas su juo vyksta, ir paskatinti svarbiausiam žygdarbiui – pasikeisti, nebekartoti tų pačių klaidų, palaikomų senų mentalinių programų. Tai reiškia, kad to darbo negalės atlikti toks astrologas, kuris nenori pripažinti savo silpnybių ir ydų arba jas žino, bet su jomis nedirba. Todėl tiems, kurie užsiima astrologija, pirmiausia reikia dirbti su savimi, o ko nors nesuprantant kreiptis į labiau suprantančiuosius arba su kolegomis pasitarti. Tikėjimas Dvasia, jos pirmenybe ir idealais svarbus vertybiniu kontekstu. Jį kiekvienas pats turi iškentėti, nes tikėjimas idealais niekaip ir nuo nieko nenusirašomas. Nusirašyti idealai skatina fanatizmą, neadekvatų savęs priėmimą ir tokį elgesį. Savojo Tikėjimo iškentėjimas pakeičia žmogų iš esmės, dėl to tik taip jis aiškiai suvokia, kas sąžininga ir kas nesąžininga, kas tinka ir kas netinka, ką galima žmogui sakyti, o ko – jokiu būdu negalima.

Todėl tas, kuris užsiima astrologija 5–7 metus, tačiau pats realiai nesugebėjo pasikeisti, iš tikrųjų neturi teisės konsultuoti kitų. Negali teikti konsultacijų kitiems ir dvasinių vertybių, kylančių iš pagrindinių trijų kosminių principų, savyje neturintis arba jų prasmės nesuprantantis žmogus. Dvasingumas auginamas išgyventų patirčių, atveriančių naują suvokimą, skausme. Jis grūdinamas vis kylant temperatūrai, kurią sukelia širdies ugnies įsidegimas, ir patiriant aktyvius išbandymus, per kuriuos temperatūra žaibiškai krenta iki stingdančio šalčio atsidūrus prie lemtingos ribos, atrodančios kaip mirtis. Esant patogiai temperatūrai senos sukietėjusios mentalinės programos lieka tokios pačios, todėl ir transformacija negali vykti. Esminei transformacijai būtinas dvasinės energijos pritekėjimas, sukeliantis uranišką įtampą, privedančią žmogų prie lemtingos ribos: arba – arba. Apie Dvasią gražiai kalbantis dvasinis vartotojas nėra nusiteikęs tokios įtampos patirti, dėl to vos ją pajutęs traukiasi į komfortiškesnę aplinką. Jis nenori atsisakyti įprastų patogumų ir garantijų net jeigu jaučia sielos nepasitenkinimą, iš pradžių pasireiškiantį kaip širdies graužatis: lyg ir visko gyvenime pakanka, bet… vis trūksta kažko, ko jokie daiktai ir išoriniai pasiekimai ar dalykai neužpildo… Daug kam norisi tai, kas nepatinka savo gyvenime, nurašyti nematomam Likimui, nes taip paprasčiau, nei prisiimti atsakomybę už savo klaidas, jas taisyti ir keistis. Yra dvasinį kelią įsivaizduojančiųjų kaip rojų. Tai – jų iliuzija.

Todėl labai mažai yra tų, kurie į atsisakymų to, ko sielai nebereikia, Kelią žengia. Atsisakymai – tai pradžia ir pasiryžimo išbandymas. Jie veda į išlengvėjimą iš visų materialių, emocinių ir mentalinių prisirišimų, pasirenkant kilimą link neapčiuopiamos žvaigždžių, arba Dvasios, Šviesos.

Šveicarų psichologas ir psichiatras K. G. Jungas teigė, kad tai, kas daroma nesąmoningai, vadinama likimu. Sąmoningumas be skausmo nepasiekiamas.

Taip jau yra, kad kuo žmogus mažiau sąmoningas, tuo sau atrodo svarbesnis ir pranašesnis už kitus, todėl dėl visų kylančių problemų ir nesusipratimų kaltina kitus arba likimą. Jam gerokai lengviau atsikalbinėti, kodėl ko nors nedaro, negu pradėti daryti tai, kas padėtų. Toks žmogus dar labiau atsikalbinės išgirdęs, kad darbas su savimi gali būti skausmingas.

Kelias į Save Tikrąjį ir Dvasią padeda rasti vidinį ritmą ir su juo ateinančią harmoniją. Tačiau retas žmogus sugeba greitai pabusti dvasiškai ir prisikelti. Kai kuriems esminiai pokyčiai sąmonėje įvyksta patyrus komą, o kai kam neįvyksta ir po kelių komų…

Pagalvokite, kas nutinka, kai Jus kas nors ima ir pažadina iš saldaus miego. Kaip reaguojate ir jaučiatės? Taip ir žmogus, per greitai pažadintas kokių nors ekstremalių situacijų ar praktikų, iš pradžių kurį laiką nesusigaudo, kur esąs ir kas su juo vyksta, dėl to aštrių pojūčių mėgėjai daugiau linkę painiotis Kelyje už tuos, kurie pabudę keliasi pamažu. Keliantis vidinį ritmą reikia susireguliuoti – tuomet mažesnė tikimybė suklysti. Pabudęs žmogus savo vidinį ritmą žino ir pagal jį gyvena, todėl visus savus ciklus, planetų nužymėtus, vis kokybiškiau išgyvena.

Šios knygos autorė negali likti abejinga astrologijos išniekinimui, todėl lygina realiai dvasiškai nepabudusius, tačiau savo puikybės ir tamsumo paskatinto įžūlumo apimtus žmones, imančius konsultuoti ir mokyti kitus astrologijos, kurios neišmano, su barbarais, niokojančiais užgrobtas šalis, prievartaujančiais į nelaisvę paimtas moteris. Būtent su tokia pranašautojų paderme ir dabar kovoja krikščionybė, deja, kerta iš peties visiems, tuo užsiimantiems, bet pamiršta, kad joje taip pat visados buvo vienuolių ir šventikų, išmaniusių ir užsiiminėjusių astrologija. Ja piktnaudžiaujantys žmonės – tai barbarai, prievartaujantys šį šventąjį mokslą, dėl savo tamsumo nesuprantantys atsakomybės už tokius veiksmus. Jie naudojasi astrologijos privalumais pirmiausia tam, kad galėtų iš jos pragyventi. Dėl savo nesupratimo tokie žmonės užsidirba dar sunkesnę karmą, todėl jų sąmonė niaukiasi dar labiau, o tai reiškia ilgą kopimą iš savo ydų, iš kurių didžiausia – puikybė, liūno su visomis pasekmėmis ateičiai. Jie Involiucijos Keliu eina, kartu savo mokinius ir žmones, kurie į juos kreipiasi, patraukia, jeigu šie laiku žodžio „ne“ neištaria. Taip jau yra, kad itin sunkią karmą turintieji chroniškai nesupranta savo klaidų ir netikusio elgesio tikrųjų priežasčių. Karmos lengvėjimą rodo klaidų atpažinimas ir ieškojimas galimybių, kaip jas ištaisyti.

Yra kita grupė žmonių, kurie neigia astrologijos vertę į ją neįsigilinę, galbūt net kryptingai renka medžiagą, kuri tą vertę paneigtų. Neigimas neįsigilinus – siauro mąstymo ir neišmanymo ženklas. Neigimas ir kryptingas paneigimų ieškojimas reiškia, kad žmogus nenori rasti patvirtinimų, nes galima rasti bet kurį faktą ir patvirtinančios, ir paneigiančios informacijos, priklausomai kas ko ieško. Kiekvienas ieško pagal savo vidinę Šviesos ir Tamsos persvarą: jeigu daugiau Tamsos, ieškoma visko, kas padeda tą Tamsą pamatyti ir Šviesą į paviršių ištraukti, paneigimų. Jeigu daugiau Šviesos, ieškoma, kas galėtų tai patvirtinti, padėtų ją iš gelmės ištraukti. Todėl vieni žmonės pirmiau visur mato Gėrį, kiti – Blogį.

Ši knyga rašoma tam, kad žmonės, kurie domisi astrologija, suprastų jos didingumą ir sakralumą, taip pat atsakomybę už jos taikymą ir skleidimą kitiems, dėl to budriai ją saugotų ir pagarbiai, atsargiai su ja elgtųsi.