Apie galimybes užsiimti astrologija

Senovėje astrologija, kaip kalbėta, buvo sakralinių mokymų ir dvasinio gyvenimo dalis. Taip buvo Egipte, Persijoje, Babilone, Indijoje, Kinijoje ir t. t. Egiptiečių, graikų ir indų mitologijoje ji pateikiama alegorijų ir mitų forma.

Plačiau apie jos atsiradimą ir raidą galite pasiskaityti jau minėtose astrologijos istorijos enciklopedijose. Autorė nemato prasmės kartoti to, kas surinkta ir aprašyta kitur.

M. Koperniko sistema, pavertusi Žemę eiline Saulės sistemos planeta, kuri sukasi aplink Saulę, pakeitė požiūrį ir į astrologiją. Astronomija ir astrologija seniau buvo neatsiejamos, vėliau pamažu tarp jų vis gilėjo priešprieša, išskiriant astronomiją kaip mokslą, o astrologija liko kaip jos pavainikė dukra, atsidūrusi Pelenės vietoje. Žinoma, tam pasitarnavo ir kadaise suterštas jos buvęs geras vardas. Svarbiais įvykiais tapo Urano (1781 m.), Neptūno (1846 m.) ir Plutono (1930 m.) atradimai. Dabar kalbama apie Eridę, atrastą 2003 m., esančią už Plutono, o mokslo vyrai vis dar ginčijasi, ar ją priskirti Saulės sistemai. Tie atradimai negalėjo nedaryti įtakos ir senajai klasikinei astrologijai. Vienintelė vedinė astrologija laikėsi ir daug kur tebesilaiko senųjų savo tradicijų.

Įvairiose pasaulio vietose naudojamos skirtingos astrologijos sistemos.

Vakarietiškoji sistema remiasi 12 Zodiako ženklų ir įvairių senųjų astrologijos krypčių sinteze, todėl gali būti vadinama klasikine. Zodiako ratą galima pamatyti ir Egipte esančioje Denderos šventykloje (tiesa, tik kopiją, nes originalą jau seniai išsivežė prancūzai). Tai rodo, kad vakarietiškoji sistema savaime perėmė arčiau gyvavusias tradicijas. Asirijoje, Babilone, Egipte astrologija buvo svarbi religijos dalis. Mūsų dienas pasiekė Rytų Irano pranašo ir zoroastrizmo religijos pradininko Zaratustros (gr. Zoroaster) Avestos astrologija. Astrologiją išmanė ir savaip taikė žymūs graikų filosofai: Pitagoras, astrologijos mokslą perėmęs iš Babilono žynių mokyklos; Talis Miletietis – geometrijos atradėjas, astronomas ir astrologas; Hipokratas – garsus antikos gydytojas, teigęs, kad vyras, neišmanantis astrologijos, labiau pelno kvailio negu gydytojo vardą; Platonas, kuris buvo susipažinęs ir su Egipto, ir su Babilono mokyklomis; Demokritas Sokratas ir Aristotelis, įvardijęs keturis elementus: žemę, vandenį, orą ir ugnį; Hiparchas – mokslinės astronomijos atradėjas, sukūręs žvaigždžių katalogą, įvedęs vietos žymėjimą pagal ilgumas ir platumas bei nustatęs Saulės metus: 365 dienos 5 valandos 55 minutės 12 sekundžių. Taigi, Graikijoje astrologija tapo pažiūrų dalimi.

Romos imperijos laikais išryškėjo fatalistinės astrologijos aspektai, kurie buvo laikomi pavojingais, tačiau tuo metu pradėjo formuotis ir klasikinė astrologija. Jos pradininku laikomas K. Ptolemajas – graikų astronomas, astrologas, matematikas, geografas ir optikas, gimęs apie 90 m. e. metus Viduriniame Egipte ir ilgai dirbęs Aleksandrijoje. Jo geocentrine pasaulio sistema buvo remiamasi iki M. Koperniko. K. Ptolemajas astrologijoje išskyrė 12 būstų, kurių padėtis išskaičiuojama pagal tikslų žmogaus gimimo ar įvykio prasidėjimo laiką ir vietą. Prognostikai tada buvo naudojami direkcijų metodai.

Labai svarbūs J. Keplerio darbai. Jis suformavo astrologijos, kaip mokslo, kriterijus, svajojo atgaivinti simbolinę astrologijos filosofiją pagal Pitagoro tradicijas ir siekė apvalyti astrologiją nuo ankstyvųjų viduramžių pelų. J. Kepleris laikėsi pozicijos, kad planetos neveikia žmogaus tiesiogiai ir neformuoja jo likimo, tačiau jos veikia organizmo vibracijas, įskaitant ir sielą.

Majų astrologija remiasi mažesniais ir didesniais Saulės ciklais, pasižymi dideliu tikslumu. Tai ir dabar stebina žinovus.

Rytų astrologija priimta laikyti Kinijos, Japonijos ir kitų to regiono vietų savitos sistemos astrologiją. Indų astrologija remiasi Zodiako ženklais, bet jos sistema skiriasi nuo vakarietiškosios. Ir dabar P. Globos astrologijos mokykla naudoja Brahmaguptos (gim. apie 660 m.) būstų sistemą.

Islamo šalių astrologija, perėmusi kai kurias persų tradicijas, ilgainiui pradėjo taikyti magiją.

Judėjų astrologijoje Zodiako ženklams buvo įvesti 12 Jokūbo sūnų vardų atitikmenys, tačiau romėnams užėmus Judėją ir judėjams išsiskirsčius po pasaulį jų astrologija skilo į dvi pagrindines mokyklas: arabų astrologijos prototipą ir kabalistinę astrologiją, išsivysčiusią viduramžių aušroje Ispanijoje.

Taigi, dabartiniame pasaulyje galite rasti visų minėtųjų astrologijos sistemų ir krypčių su savo atskiromis mokyklomis, tačiau neturėkite iliuzijų, kad aptiksite grynuolį. Tai neįmanoma ne dėl to, kad praėjo daug laiko nuo tų tikrųjų mokyklų veikimo, o dėl to, kad net mokytojui gyvam esant mokiniai skirtingai, vadinasi, pagal savo sąmoningumo galimybes jo mokymą priima, o vėliau dar kitaip toliau perduoda. Taigi, iškreipimai neišvengiami dėl skirtingo žmonių sąmoningumo. Kita dalis iškreipimų kryptingi, nes visados atsiranda tų, kurių darbas – iškreipti ir suteršti tai, kas padėtų žmonėms evoliucionuoti.

Yra daug naujų krypčių, kurių pradininkai remiasi savomis patirtimis, bet dažniausiai ir kitų praeities įdirbiu. Lieka tai, kas įveikia išbandymą laiku, visa kita – atkrenta.

Astrologija turi daug galimybių, nes su tuo pačiu horoskopu galima dirbti įvairiais rakursais.

Individualioji astrologija – dirbama su konkrečiu individu. Pirmiausia pagal gimimo tikslų laiką ir vietą sudaromas gimimo horoskopas, tampantis žmogaus psichologinės charakteristikos, karminių dalykų, dvasinio kelio niuansų ir pan. nagrinėjimo pagrindu. Pagal šį horoskopą analizuojamos bet kokios situacijos ir dalykai, naudojantis specialiomis metodikomis atliekama prognostika, nustatomas suderinamumas su svarbiais žmonėmis ir t. t. Taigi, su šiuo horoskopu galima dirbti visą gyvenimą, tačiau tiktai nuo astrologo susivokimo lygmens priklauso, kaip jis tai, ką mato, traktuos, nes, kaip jau supratote, kiekvienas astrologas viską regi ir aiškina pagal savo susivokimo galimybes.

Pradėjimo astrologija – individualiosios astrologijos dalis. Analizuojamas kūdikio vystymasis gimdoje, dažniausiai ieškoma svarbių karminių problemos priežasčių.

Mundaninė astrologija (pasaulio, politinė astrologija) – užsiimama valstybių, miestų, tautų ir pan. procesų nagrinėjimu.

Kolektyvinė astrologija – dirbama su poromis, grupėmis ir kolektyvais. Čia gali būti sudaromi įvairūs horoskopai: suderinamumo, vadinamasis kompozitas, kombinas (vok. Composit, Combin) ir kt.

Chorarinė astrologija – tyrinėjamas galimas įvykio poveikis.

Karminė astrologija – analizuojamos karminės priežastys.

Medicininė astrologija – nagrinėjamos ligos ir jų eiga. Į ją įeina ir dekumbatūrų astrologija.

Maginė astrologija – užsiimama planetų dvasių prisikvietimu (gaminami talismanai, ruošiami magiški ritualai, gėrimai, vaistai ir pan.).

Astropsichologija – ypač vertinga profesionaliems psichologams ir, žinoma, žmonėms, suprantantiems, kad problemų šaknys yra juose, o ne aplinkoje, todėl siekiantiems giliau pažinti save ir rasti galimybių pasikeisti.

Astrometeorologija – susijusi su orų prognozavimu.

Astromineralogija – mineralų taikymas žmogaus reikmėms.

Augmenijos astrologija – augalų taikymas žmogaus reikmėms.

Gyvūnijos astrologija – tampa populiari.

Verslo astrologija – susijusi su įstaigų ir jų vadovų reikalais, ekonomikos dalykais ir kt.

Astrologijos galimybės neaprėpiamos, todėl daugėja specifinių jos rūšių, priklausomai nuo žmonių poreikių, nes iš esmės viską galima apskaičiuoti žinant tikslų laiką ir vietą.

Taigi, skaičiavimus visi atlieka lyg ir taip pat arba tai padaro kompiuteris, bet labai skiriasi tų pačių aspektų ir pozicijų traktuotės. Taip yra dėl to, kad traktavimas priklauso nuo traktuotojo, šiuo atveju astrologo, tiksliau – nuo jo profesionalumo ir dvasinio lygmens. Kuo astrologo dvasinis lygmuo aukštesnis, tuo platesnis tų pačių dalykų matymas, įžvelgiamos galimybės, taip pat galimos problemos ir būdai, kaip būtų galima jas spręsti. Kuo jo dvasinis lygmuo žemesnis, tuo traktuotės kategoriškesnės, fatalistiškenės, buitiškesnės, akcentuojamos konkretybės. Suprasdamas, kad visas karmines priklausomybes palaiko pats žmogus, užsispyrusiai įsikibęs tiek į savo, tiek į giminės senas mąstymo programas, tiesiogiai darančias įtaką jo elgesiui, santykiams, kalbėjimui ir mąstymui, aukštesnio dvasinio lygmens astrologas skatins jį tas programas pamatyti ir keisti, t. y. bandyti pasielgti kitaip nei įprastai, taip pamažu ir jis pats keisis. Buitinės ir fatalistinės sampratos astrologas pateiks įvykių išklotinę ir teigs, kad viskas iš anksto nulemta, todėl žmogus negali pasikeisti. Taigi, tai dvi iš esmės skirtingos sampratos. Pirmoji remiasi žmogui Dievo duota laisvo pasirinkimo teise, antroji tą teisę pamiršta, jos nežino arba atmeta.

Profesionalumas – tai gilus savo dalyko išmanymas, pasiekiamas mokantis, studijuojant, tyrinėjant ir praktikuojant. Pasaulyje nemažai astrologų profesionalų, puikiai išmanančių prognostikos metodus ir astropsichologiją. Deja, dalis jų labiau panašūs į mokslininkus, nenusiteikusius matyti dvasinės astrologijos pusės. Kai kurie lyg ir priima požiūrį, kad planetos nėra vien tiktai negyvi dangaus kūnai, tačiau jos „nekalba“ su jais. Dauguma jų stengiasi nutylėti savo požiūrį į Dievą. Yra ateistų.

Tie profesionalai, kurie astrologiją įvardija kaip dvasinę sistemą, laikosi požiūrio, kad planetos ir žvaigždės turi individualią daugiaplanę sąmonę, pasireiškiančią atskirais pasauliais, bet kartu tie pasauliai priklauso visumai. Jiems savaime suprantama, kad kaip Žemė ir jos gyventojai gyvena savo gyvenimą, taip yra ir su kitomis planetomis, tačiau jų gyventojai yra subtilesnių formų ir būvio, todėl nematomi. Žemė – tai vieta, kurioje sielos fizinį kūną įgyja ir materialų gyvenimą gyvena, dėl to materialistinės sampratos žmonėms tikra yra tai, ką jie savo įprastais pojūčiais fiksuoja ir ką mokslas įrodė, visa kita – neegzistuoja.

A. Ilgevičienės „Akmenų knygos“ I ir III tomuose (3, 5), taip pat Astrėjos užrašytose antropoteosofinėse knygose kalbėta, kad žmogus – sudėtinga energinė sistema, turinti labai daug galimybių, deja, jis naudoja gal tik kelis jų procentus, netgi visų kūno ir proto galimybių neišnaudoja, o ką kalbėti apie kitas, su jo vidinės energijos kokybe susijusias. Vieni pasinaudoja intuicija, kiti – savo kai kuriomis ekstrasensorinėmis savybėmis ar dar kitkuo. Minėta, kad žmogus – tai mikrokosmas, sukurtas pagal makrokosmą. Žinant, kad visus įmanomus pasaulius ir patį Didįjį Iniciatorių galima rasti makrokosme, savaime suprantama, kad visų pasaulių fragmentus galima rasti sielą turinčio žmogaus subtiliosiose sistemose, o jo siela Didįjį Iniciatorių pažįsta. Todėl ir teigiama: „Viskas, ko ieškai, yra Tavyje“, kalbama apie Kelią į Save Tikrąjį, t. y. atskirdamas sielos poreikius ir juos tenkindamas žmogus randa Dievą savyje.

Planetos ir žvaigždės taip pat turi savo subtiliąsias sistemas, o pagal jas supančias sferas galima nusakyti, kokio tankio ir subtilumo pasauliai su savais gyventojais jose galimi.

Remiantis įvairiais šaltiniais (4, p. 91; 6, 7) Žemės atmosferą sudaro:

  • Žemės fizinis kūnas;
  • troposfera (iki 12–18 km aukščio nuo Žemės paviršiaus), kuriai būdinga įprasta orų kaita;
  • stratosfera (20–50 km aukštyje) su ozono sluoksniu (20–25 km aukštyje), kuris sugeria gyvybei pavojingus ultravioletinius spindulius;
  • mezosfera (55–80 km aukštyje), kurioje sparčiai krenta temperatūra. Joje atsispindi ir grįžta į Žemę garso bangos, taip pat yra sidabrinių debesų, sudarytų iš kosminių dulkių ir smulkių ledo kristalėlių. Jie ypač matomi šiltuoju laiku, o Saulei nusileidus žėri melsvai sidabrine spalva. Vėjo greitis čia nuo 180 iki 900 km/val.;
  • termosfera (80–800 km aukštyje), kurios apatiniuose sluoksniuose temperatūra yra apie –70 ˚C, 200 km aukštyje – apie +580 ˚C, o 400 km aukštyje ir toliau – iki +730 ˚C. Didėjant Saulės aktyvumui, oro temperatūra pakyla iki +1 700 ˚C. Temperatūra didėja, nes molekulinio deguonies ir azoto likučiai sugeria pačias trumpiausias Saulės spinduliuotės utravioletines ir rentgeno bangas ir Saulės daleles. Oras čia išretėjęs, vyksta dujų jonizacija, dujos yra plazmos būsenos. Pasak mokslininkų, pati termosfera, glaudžiai sąveikaudama su Saule, dėl pastarosios veiklos (aktyvumo) išsiplečia arba susitraukia.

    Atmosferos sluoksnis, apimantis mezosferą ir termosferą, dėl jose vykstančios dujų jonizacijos, labai padidinančios atmosferos (elektros) laidumą, vadinamas jonizuotu sluoksniu. Dėl jo galimi tolimieji radijo ryšiai. Padidėjus Saulės aktyvumui, dėl jos blyksnių ir pan. šiame sluoksnyje vyksta trukdžiai, dėl kurių sutrinka radijo ryšiai, kyla magnetinės audros ir susidaro poliarinės pašvaistės. Mokslininkai kelia hipotezę, kad nuo 100–300 km aukštyje esančio jonizuoto sluoksnio atsispindi elektromagnetinės bangos.

    NASA mokslininkai 2007 m. patikslino, kad riba tarp Žemės atmosferos ir atvirojo kosmoso laikytina 118 km virš Žemės paviršiaus. NASA kosminių skrydžių valdymo centrai naudoja 122 km aukštį kaip pilotuojamų kosminių laivų grįžimo į atmosferą ribą;
  • egzosfera, kurioje retėjanti atmosfera laipsniškai pereina į tarpplanetinę erdvę. Ji prasideda 800–1 000 km aukštyje, tačiau, priklausomai nuo Saulės aktyvumo, šios sferos pradžios riba gali svyruoti. Nuo čia slėgis nebesusidaro. Apatiniuose sluoksniuose vyrauja deguonis ir azotas, viršutiniuose – vandenilio ir helio atomai. Didėjant Saulės aktyvumui, kyla temperatūra ir didėja egzosferos sluoksnis.

    Egzosfera tapatinama su magnetosfera, nes dalį nutekančių įelektrintų dalelių radiacinėje juostoje sulaiko Žemės magnetinis laukas. Magnetosfera tęsiasi iki magnetopauzės apie 60 000 km ir baigiasi vadinamąja Žemės karūna, arba vainiku.
    Šias sferas vieną nuo kitos atitinkamai skiria pereinamieji sluoksniai: tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė ir termopauzė.

Taigi, pagal antropoteosofiją, sąmonę turi viskas, kas gamtos sukurta ir kosmose esti, todėl ją turi ir Žemė. Vadinasi, tos sferos atitinka subtiliuosius kūnus: troposfera – eterinį kūną, stratosfera, mezosfera ir termosfera – astralinį kūną su skirtingais lygmenimis, egzosfera – mentalinį kūną, arba Dvasios minties struktūrų pasaulį, Žemės vainikas, arba karūna, – kauzalinį kūną.

Žvaigždės atmosfera susideda iš:

  • fotosferos (gr. phōs, kilm. phōtos – šviesa + sphaira – rutulys). Tai intensyviai spinduliuojančio ultravioletinių, regimųjų ir infraraudonųjų bangų ruožo elekromagnetinis laukas. Jo storis – apie 600 km. Iš ten ateina regimoji šviesa;
  • chromosferos (gr. chrōma, kilm. chrōmatos – spalva + sphaira – rutulys). Saulės chromosferos storis siekia iki 3 000 km. Ji matoma per Saulės užtemimą. Dujos čia retesnės, bet temperatūra aukštesnė. Chromosfera kinta, nes joje nuolat vyksta dujų elektringųjų dalelių išsiveržimai;
  • vainiko. Tai ypač išretėjęs ir karštas apvalkalas.
    Žvaigždžių išorinius sluoksnius sudaro vandenilis ir helis. Tai pirminiai, Visatoje labiausiai paplitę elementai, iš kurių vėliau formavosi kiti.

    Žvaigždėse vyksta branduolinės reakcijos: iš savo vidaus jos išspinduliuoja elekromagnetinius spindulius. Fotonas, susidaręs žvaigždės centre, pasiekia jos paviršių po daugybės procesų, trunkančių apie milijoną metų. Aukštyn besiskverbiančių fotonų energija mažėja – gama spinduliai virsta ultravioletiniais, regimaisiais arba infraraudonaisiais spinduliais.

Visa ta schema tam, kuris suvokia plačiau, tarp eilučių, atskleidžia pasaulių kūrimo procesus, planetinės ir žvaigždinės sąmonės galimybes, kartu žmogaus sąmonės galimybes ir visų jų tarpusavio sąsajas. Šioje knygoje bus atverti kai kurie aspektai, tačiau plačiau (tiek, kiek bus leista) apie tai bus rašoma Astrėjos knygos „Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis“ (toliau – „Antropoteosofija“) IV tome.

Žemės sferų sandara puikiai atskleidžia ir joje gyvenančių sielų evoliucijos galimybes. Prisiminus Dvasios Šviesos Evoliucijos Kelią, arba Didžiųjų Kosminių Pašventimų Kelią, nesunku suprasti, kad prieš III Kosminį Pašventimą siela įveikia visus jonizuotame sluoksnyje esančius iliuzijas kuriančius atspindžius, pakyla virš visų hologramų, apie kurias šioje knygoje bus kalbama, ir per egzosferą išeina į beformius pasaulius, kurių pirmasis yra Dvasios minties struktūrų pasaulis. Po III Kosminio Pašventimo išeinama į Saulę, kaip šios sistemos žvaigždę, ir tai sielai žvaigždinė sąmonė atvira. Ji Didžiąja Siela vadinama ir šioje sistemoje kitų sielų Mokytoja tampa. Po IV Kosminio Pašventimo jos nebeveikia nei Žemės, nei Saulės gravitacija, todėl ji pati sprendžia dėl tolesnio savo Kelio: likti šioje sistemoje ar eiti į kitas. Tuomet prasideda naujas Kosminių Pašventimų ciklas, apie kurį kalbėti netikslinga. Net sielos keliauninkės, atėjusios į Saulės sistemą iš kitų sistemų pagal nerašytą savigalbos programą tarp sistemų ir Visatų, nueina tą patį Kelią. Tarp jų yra ir dalyvavusiųjų Saulės sistemos kūrimo, Žemės formavimo ir apgyvendinimo procesuose. Tos legendinės Esmės senųjų tautų buvo įvardytos Dievais.

Dvasios Šviesos Evoliucijos Kelias neįmanomas be išlengvėjimo iš savo ydų ir prisirišimų gravitacijos, todėl nuolatos kalbama apie švarinimąsi ir vis griežtėjančias švaros taisykles, be kurių gravitacija neįveikiama.

Kuo žmogus labiau susivokęs, vadinasi, švaresnis, tuo daugiau jam veriasi skirtingų subtiliųjų planų, todėl ir priežasčių – pasekmių linijos matomos. Tai reiškia, kad jis vienu metu savo dvasiniu žvilgsniu lyg kokiame daugiaplaniame kompiuteryje regi daug tos pačios problemos sprendimo variantų, kurių pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo ir inicijuotų sprendimų. Toks astrologas mato, ką ir kiek sakyti, o kada geriau patylėti, bet atsisako dirbti su žmogumi, jeigu suvokia, kad šis jo negirdės arba nebegirdės, nes dirba tik su tais, kurie stengiasi jį išgirsti, tuščiai neatsikalbinėja, darbo su savimi nuoširdžiai imasi, kadangi didžiulę prasmę mato.

Tas astrologas yra profesionalas, kuris pats pasikeitė ir savo gyvenimą pakeitė, todėl praktiškai žino to pasikeitimo vertingumą. Taigi, jis žino, kad tai įmanoma ir kaip tai veikia, todėl skatina tai daryti ir kitus, kad išsilaisvintų iš karminių situacijų spaudimo, kartu supranta, kad pasikeitimo efektas ir evoliucijos kokybė priklauso ne nuo ko nors kito, o tik nuo paties to siekiančio žmogaus.

Visų ydų motina – puikybė. Kuo ji didesnė, tuo žmogus turi daugiau ydų, kurių nepripažįsta arba nenori pripažinti, arba teigia esąs švaresnis už šventąjį. Toks mėgaujasi savo įtaka žmonėms, dėl to piktnaudžiauja astrologija, kitais sakraliniais mokymais ir vaidina visažinį mokytoją. Jo pranašavimai neprofesionalūs, kategoriški, daugiau susiję su materialaus ir asmeninio gyvenimo klausimais, kurie labiausiai domina pas jį ateinančius žmones. Dažnas atvejis – gyrimasis įvairiais diplomais, siekiant pademonstruoti savo vertę. Deja, toks žmogus panašus į tuščią puodą, kuris garsiai skamba.

Dvasinis lygmuo kinta Dvasios Šviesos Evoliucijos, arba Didžiųjų Kosminių Pašventimų, Keliu einant. Ne Žemėje jie suteikiami, todėl joks žmogus negali to padaryti. Jais pažymimi tie, kurie suprato, kad negalės be to Kelio gyventi, dėl to jam pasižadėjo ir dėl jo pasirengę aukoti viską, ko reikia. Deja, daug apie tai kalbančiųjų, bet mažai kryptingam beasmeniam darbui ir aukai pasiruošusiųjų. J. P. Blavatskaja rašė, kad per 11 metų į tą Kelią buvo pakviesti jai žinomi 72 žmonės, tačiau jo pradžioje tik trys išsilaikė (tai reikštų I Kosminį Pašventimą) ir tik vienas, galima suprasti, kad H. Olkotas, nuėjo juo toliau. Panašius dalykus šios knygos autorė kartu su Petros stebėjo ir dabar. Vadinasi, žmonių siekis išspręsti asmenines problemas visada buvo ir tebėra stipresnis už idealų siekį ir nuolatinį darbą dėl jų.

Amžių, juolab tūkstantmečio sandūroje, vienai energijai keičiant kitą, įvairių žaidimų pranašystėmis ir dvasingumu pasirodo. Technikos pažanga savaime įvedė naujų mentalinių programų, kad viską galima labai greitai išspręsti, gauti ar tiesiog nusipirkti. To pasekmė – galybė pasiūlymų-manipuliacijų tuo, kas žmogui svarbiausia: sveikata, norų išsipildymu, asmeninio gyvenimo susitvarkymu, karjera, turtu ir kt. Tarsi praradę sveiką nuovoką žmonės perka „nušvitimą“, „pakylėjimą“, „prijungimą prie aukščiausiųjų kanalų“, „sąmoningumą“, „pašventimus“ ir t. t. ir už tai moka didžiulius pinigus. Kai kam tai tampa apsėdimu arba apvaldymu, todėl žmogus pasidaro nebeadekvatus. Tokiomis manipuliacijomis užsiima Tamsos astralo ir eterinio pasaulio atstovai arba su jais dirbantieji. Apie visa tai rašyta Astrėjos „Atsakymuose į antropoteosofo klausimus“ (1), dėl to šioje knygoje nebebus plačiau kalbama. Dabar dar daugiau manipuliavimo nei J. P. Blavatskajos laikais, todėl būkite atsargūs su tais, kurie daug ir greitai žada, nes už savo smalsumą arba norą stebuklingu būdu ar kitų sąskaita išspręsti tai, ką patys turite išspręsti, gali tekti sumokėti aukščiausią kainą – savo siela.

Taigi, kuo kieno nors dvasinis lygmuo aukštesnis, tuo geriau jis mato bet kokį manipuliavimą, kitų žmonių vidines galimybes ir supranta, kada galima tas galimybes suaktyvinti, o kada negalima arba nebegalima kištis, nes žmogus savo veiksmais arba žodžiais visus sielai svarbius kelius uždarė, todėl atsiribojo ir nuo visų tų, kurie apie tuos kelius primena. Tačiau jeigu jis supranta, kad žmogus atsidūrė ant lemiamo slenksčio, kurį peržengęs kenks savo sielai, gali labai aštriai kalbėti. Toji kalba – lyg paskutinis šiame gyvenime kreipimasis į to žmogaus sielą. Būna, kad dvasingasis pasitraukia, kaip visi Šviesos mokytojai atsitraukia nuo tų, kurie savo noru nuo jų nusisuko ir darbais bei žodžiais tą nusisukimą įrodė. Jis nežaidžia žmogaus ambicijomis, nesistengia įtikti, sako tai, ką laiko svarbiu, ir kartais iliuzijų griovėju tampa.

Astrologo paskirtis – suteikti žmogui aiškumo ten, kur tirštas rūkas tvyro, dėl to jo paties žvilgsnis turi būti aiškus. Tam būtinas vidinis švarinimasis, kuris ir nužymimas minėtaisiais Kelio etapais. Nesvarbu, kiek astrologas žino ir mato, dažnai jis žmogui pasako tik šimtąją to dalį ir savo žiniomis nesipuikuoja.

Etapas po etapo vykstant vidiniam apsivalymui, astrologui vis plačiau veriasi planetų ir žvaigždžių sąmonės sluoksniai. Jis pradeda regėti visų kosmoso objektų tarpusavio sąveiką ir žmogaus poziciją joje, taip atsiveria Didžiajam Kosminiam Kūnui ir jo veikimui savyje, nes jo dalele pasijunta. Taigi, to, kuris vis labiau pasišvenčia darbui dėl kitų ir nuolatos vystosi, dvasinis lygmuo visą laiką kinta.

Dvasia netikintis profesionalas gali žmogui pasakyti: „Tau bus taip“, „Tau neskirta su juo būti“, tačiau tas, kuris Dvasia tiki ir su savimi dirba, niekados taip neteigs, nes žino, kad žmogus daug ką gali pakeisti tikslingai keisdamasis. Dvasia tikinčio astrologo viduje darbo etika ir taisyklės savaime taps aiškios, todėl jis žinos, ką galima sakyti, o ko – ne.

Astrologai, nepriklausomai nuo to, ar priklauso kokiai nors mokyklai, ar savamoksliai, skirstomi pagal sąmoningumo lygmenis.

Nulinis lygmuo – astrologas būrėjas, turintis daug ambicijų, bet mažai supratimo. Jis gali dirbti ankstesniame skyriuje įvardytais astronominiu arba buriamuoju lygmenimis.

Pirmasis lygmuo – astrologas prognostikas, labiau vertinantis prognostinę astrologiją, naudojantis sau priimtinos sistemos metodikas. Jis gali dirbti jausminiu, jutiminiu ir prognostiniu vartotojiškuoju lygmenimis.

Antrasis lygmuo – astropsichologas, žinantis ir taikantis prognostinę astrologiją, tačiau labiau linkęs ieškoti problemų priežasčių žmogaus charakterio savybėse, kartu randantis būdų, kaip su tuo dirbti. Jis dirba mentaliniu-struktūriniu ir astropsichologiniu lygmenimis.

Trečiasis lygmuo – evoliucinis astrologas, nuolatos dirbantis su savimi, astrologijoje derinantis gamtos mokslus, filosofiją, psichologiją ir ezoteriką. Jis taiko prognostiką ne buitiškai, o tam, kad atkreiptų žmogaus dėmesį į svarbius savo gyvenimo ciklus ir laikotarpius, ypač skatinančius dvasinį pabudimą, kartu dirba kaip psichologas, gydytojas ir, jeigu reikia, sielovadininkas. Jis dirba mentaliniu, struktūriniu ir Dvasios minties lygmenimis.

Ketvirtasis lygmuo – astrosofas (gr. astron – žvaigždė + sophia – išmintis), arba astrologas, kuris yra ir dvasininkas, ir magas, matantis be galo daug, bet pasakantis žmogui tiktai tiek, kiek šis tuo metu gali išgirsti. Jo darbas – paskatinti žmogų eiti savo Paskirtį atitinkančiu Keliu, nurodyti svarbius periodus ir paaiškinti, kad svarbu jų nepraleisti, taip pat perspėti dėl lemtingų klaidų, kenkiančių ne kūnui, o sielos evoliucijai. Jis gali dirbti ir mentaliniu-struktūriniu, ir Dvasios minties, ir dvasiniu lygmenimis, priklausomai nuo žmogaus, kuris į jį kreipiasi, supratimo galimybių.

Nesunku suprasti, kad nuliniam sąmoningumo lygmeniui priklauso daugybė save astrologais vadinančiųjų, kuriuos įvairaus plauko astrologijos mokyklose ir kursuose kepte kepa žemo sąmoningumo lygmens, atsakomybės už piktnaudžiavimą sakraliniais dalykais ir kitų žmonių sąmoningumu nesuprantantys arba ją neigiantys, lengvai pasipelnyti siekiantys žmogeliai. Dažniausiai jie patys yra baigę panašias mokyklas arba išklausę tokius kursus, arba tiesiog perskaitę keletą astrologijos knygų, turi kompiuterines astrologines programas ir yra nusprendę, kad gali būti astrologais. Tai niekdariai, kurie savo netikusiu darbu išniekina šventąją astrologiją.

Visame pasaulyje lengva rasti kursų, trunkančių nuo trejų metų iki kelių savaičių, pasiūlą. Juos baigusieji įsivaizduoja jau galintys konsultuoti žmones. Tokie „astrologai“ panašūs į pirmojo medicinos kurso studentus ar neseniai pradėjusius dirbti slaugytojus, kurie imasi operuoti ligonius. Paprastai jie kupini nepatenkintų savirealizacijos ambicijų, neadekvačiai vertina save, savo žinias ir galimybes, nejaučia atsakomybės už šventosios astrologijos išniekinimą ir laiko ją lengvu pasipelnymo šaltiniu. Šie „specialistai“ plačiai viešinasi interneto erdvėse, pramoginėse televizijos laidose, rimtais veidais kalba niekus, žaidžia žodžiais ir jausmingais patikliais žmonėmis. Jų sąžinė tyli, kai jie per savo konsultacijas psichologiškai luošina žmones kalbėdami kategoriškai ir taip programuodami tam, kas galėjo ir nenutikti, jeigu būtų laiku atlikti tam tikri veiksmai. Norėdami pasipuikuoti savo žiniomis, kurios, deja, menkos, jie prikalba daugiau, negu mato. Geras astrologas niekados taip nesielgtų. Žemo sąmoningumo lygmens „astrologas“, netikusiai traktuodamas prastus aspektus arba tiesiog nieko nežinodamas apie astrologo darbo etiką, gali tiesmukai numatyti žmogaus mirtį arba netektis. Šios knygos autorei savo praktikoje teko sutikti daug tokiu būdu pažeistų žmonių ir matyti jų reakcijas artėjant lemtingajai datai. Labai sunku išsilaisvinti iš taip įdiegtų programų, nes jos įsirašo į žmogaus pasąmonę kaip ypač svarbūs dalykai, dėl to bet kokio lygmens astrologui būtina žinoti, kad nevalia žongliruoti mirties ir svarbių netekčių datomis.

Kaip minėta, tokie „astrologai“ paprastai mažai tėra girdėję arba visai nieko negirdėję apie astrologo darbo etiką, todėl būtent jie tampa visuotinės pajuokos objektu, įrankiu astrologijai juodinti ir užtvirtina visuomenėje paplitusią nuomonę, kad astrologija – šarlatanizmas arba, geriausiu atveju, žaidimas siekiant įdomiau praleisti laiką.

Tie iš jų, kurie apie sakralines Misterijas kalba, nieko apie jas nežino, nes kada jos vyko, galėjo dirbti nebent patarnautojais, tačiau nebuvo jų dalyviai, o jeigu ir buvo, jau pirmųjų išbandymų neišlaikė ir buvo išmesti. Taip jau yra, kad netgi kritusieji Didžiajame Kelyje žino: sakraliniais mokymais piktnaudžiauti griežtai draudžiama, nes patys už tai gyvybės atėmimu galėjo būti nubausti, todėl ir dabar vengia kišti rankas prie astrologijos.

Šio lygmens atstovų, užsiimančių astrologija, dabar padaugėjo beveik iki 80 proc.

Pirmojo lygmens astrologu galima būti neperėjus nulinio, t. y. okultinės ir karminės atsakomybės nesuprantančių dvasinių neregių, lygmens. Šio lygmens astrologu dažniausiai tampama baigus kurią nors rusų arba kitą astrologijos mokyklą, institutą, kur mokslas trunka ketverius ar daugiau metų, o baigiant rašomas diplominis darbas. Toks mokslas ir diplominis darbas priverčia žmogų mokytis atsakingai. Yra savamokslių arba tų, kurie turėjo mokytoją, tačiau dirbo rimtai, nes astrologijos mokyklos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado tik paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, vadinasi, po pertvarkos. Užsienyje iki to laiko tokių mokyklų taip pat buvo mažai. Dalis šių žmonių, tapusių profesionalais, pereina į kitą lygmenį ir patys kuria mokyklas, kuriose astrologijos mokoma panašiai, kaip ir jie mokėsi, vadinasi, rimtai, kaip aukštojoje mokykloje. Tokių yra gerokai mažiau. Jie skiria didelį dėmesį prognostikai, kuri susipynusi su astropsichologija. Kai kurie iš jų laikosi fatalistinio požiūrio. Tokie astrologai jau suvokia atsakomybę už savo darbą su žmonėmis, tačiau kai kuriems tai ne iki galo suprantama.

Šio lygmens astrologų yra apie 10 proc.

Antrojo lygmens astrologu tampama perėjus pirmąjį lygmenį ir įsitikinus, kad žmogus keisdamasis gali veikti bet kuriuos įvykius. Daugelis mėgsta sakyti, kad tai sunku padaryti. Tokie žmonės yra atsikalbinėtojai. Kreipęsi į šio lygmens astrologą, vėliau jie gali pereiti pas nulinio lygmens astrologą, kuris pasakos tai, ką tie žmonės nori girdėti, ir neįkalbinės dirbti su savimi. Taigi, antrojo lygmens astrologas jau pats dirba su savimi, todėl žino, koks sunkus, bet prasmingas šis darbas. Ta patirtis dar labiau praplečia astrologinių interpretacijų gylį ir plotį, todėl žmonėms galima padėti gerokai daugiau, priklausomai nuo jų pačių noro su visu tuo dirbti. Žmogui uždavus klausimą, astrologas neturėtų jo kamantinėti apie savo būsenas, nes jis visas jų ir situacijos priežastis nuskaito iš tranzitinių planetų pozicijų ir gimimo horoskopo. Jis mato kryptį, kur link keitimasis svarbiausias, ir pamokas, kurias pirmiausia reikia išmokti. Mineralų nešiojimas, dvasinės praktikos, savistaba ir kt. tampa šio lygmens astrologo darbo dalimi. Jis neskuba mokyti kitų astrologijos, nes kuo labiau atsiveria astrologijos gylis, tuo aiškiau suprantama atsakomybė už visas astrologines interpretacijas, o juolab mokymus, todėl jo vedami kursai gerokai rimtesni nei tie, kuriuos veda pirmųjų lygmenų astrologai.

Šio lygmens astrologų yra apie 5 proc.

Trečiojo lygmens astrologas – tai profesionalus Dvasiai atviras žmogus, jau perėjęs pirmąjį ir antrąjį lygmenis. Jam vis plačiau matosi visa ko sąsajos, todėl ir priežasčių – pasekmių linijos bei jų susikryžiavimo taškai. Toks astrologas žino gerokai daugiau, negu pasako žmogui, niekaip jo neprogramuoja, nesiekia pririšti prie savęs (ankstesniuose etapuose dar gali kilti toks noras), tačiau stengiasi suteikti aiškumo tais klausimais, kurie jam rūpi, atveria problemos priežastis, kurios yra pačiame žmoguje, paaiškina darbo su savimi reikiamybę ir galimybes, paskatina su visu tuo dirbti ir būtinai pasitikėti savimi, savo jėgomis ir Dievu. Jis skatina svarbiausius pasirinkimus senų ir naujų energijų susikirtimo laiku, įgalinančius esminius pasikeitimus, padedančius išeiti iš seno užstrigimo. Tapęs profesionalu, šis astrologas gali mokyti kitus astrologijos.

Tokių astrologų mažai, galbūt apie 3 proc.

Ketvirtojo lygmens astrologas beveik nebevadina savęs astrologu, nes jam pradeda vertis ir nuolatos veriasi kosminė sąmonė. Šiam žmogui astrologija – šventa. Ji padėjo jam tapti tuo, kuo jis yra dabar. Toks žmogus atviras dvasinei energijai, nes jau apvalė savo psichinę ir mentalinę energiją, todėl gali suteikti Dvasios impulsą kiekvienam, pas jį atėjusiam, tačiau nuo žmogaus priklauso, ar jis priims tą impulsą ir kaip priims, ar nepriims, atstums. Šio lygmens astrologas žino savo Paskirtį ir ją vykdo, astrologija užsiima tiek, kiek jo Paskirtis leidžia ir pats nusprendžia, todėl gali dirbti su Dvasios impulsą priėmusiaisiais, Didžiųjų Misterijų Kelyje esančiaisiais, o su kitais tai daro retai.

Tokio žmogus astrologijos mokykla gerokai skiriasi nuo įprastų akademinių astrologijos mokyklų, nes jis savo studentus į Misterijų Kelią įveda, atveria jų sugebėjimus tiek, kiek tai įmanoma ir patys žmonės tam atviri. Todėl tiems, kurie tame Kelyje kažkada buvo, toks mokymas labai tinka, o kitiems gali būti nepriimtinas dėl keliamų didelių reikalavimų. Tie reikalavimai skatina vidinį apsivalymą, ugdo profesionalumą ir atsakomybę už savo veiksmus ir darbus. Mokymai gali trukti mažiausiai šešerius metus ir ilgiau. Toks žmogus skatina studentus pažinti save, lavinti analitinį protą ir intuiciją, per astrosofiją atpažinti savyje ir aplinkoje kosminių principų sąveiką ir kosminių dėsnių veikimą.

Astrosofija – tai mistinis mokymas apie žmogaus, kaip mikrokosmo, atitikmenį makrokosmui. Vadinasi, įvairios brandos sielos inkarnuojasi tam, kad bręstų ir rastų dermę su makrokosmo harmonija.

Toks astrologas padeda sieloms rasti savo tikrąją vietą ir joje esant vykdyti savas užduotis: brandžiai sielai jos vienokios, jaunesnei – kitokios, nes jų dvasinis potencialas skirtingas.

Tokių žmonių Žemėje – vienetai, vadinasi, galbūt vos iki 2 proc. visų, užsiimančių astrologija, o gal ir mažiau.