1. Astronominis lygmuo.
Tai materialistinė pasaulėžiūra, kai į dangaus kūnus žiūrima kaip į atitinkamos fizikinės būsenos ir cheminės sandaros objektus, kurie gali būti matomi įvairiais prietaisais, o parametrai ir ciklai apskaičiuojami. Dangaus kūnai laikomi negyvais, nors turi savo magnetinį ir gravitacinį laukus ir skleidžia elektromagnetinius virpesius.
Tokios pasaulėžiūros žmogui astrologija lieka pseudomoksline teorija arba pramanais.
Tačiau kartais tokie žmonės, patyrę, kad tranzitiniai aspektai veikia, pradeda praktikuoti ekonominę ir prognostinę astrologiją, padedančią pasirinkti tinkamą laiką svarbiems reikalams ar verslui, arba naudojasi šio lygmens astrologų paslaugomis.
2. Buriamasis lygmuo.
Šiuo atveju žmogus galvoja arba yra įsitikinęs, kad dangaus kūnai, ypač planetos, fatališkai, vadinasi, neišvengiamai ir vienareikšmiškai veikia gamtos reiškinius, valstybių, tautų ir žmonių likimus, ir niekas negali to poveikio pakeisti. Tuomet astrologas, kuris iš tiesų turi būrėjo mentalitetą, tampa likimo lėmėju, kalbančiu Visagalio vardu ir uždedančiu fatališkos neišvengiamumo programos antspaudą ant visų savo pranašysčių, net jeigu jos nuskaitytos iš niekur. Jis tai daro įtaigiai, nes paprastai geresni būrėjai turi psichologinių gabumų, todėl tokios programos žmogui tiesiog įterpiamos į jo kurį nors subtilųjį kūną, o vėliau jis pats gali prisidėti prie pranašystės išsipildymo, t. y. pritraukti programos realizaciją nuolatos apie tai, ką išgirdo, galvodamas.
Toks požiūris būdingas visiems, pradedantiems domėtis astrologija arba jos mokytis, patyrus, kad aspektai tikrai veikia. Reakcijos į tai priklauso nuo „eureka“ patyrusiojo emocingumo ir intelekto. Jo laikosi ir savamoksliai, kurie nusipirkę kompiuterinę astrologinę programą ir keletą vadovėlių pradeda kitiems pamokslauti apie gyvenimą, tačiau nesupranta, kad bet koks prisilietimas prie sakralių dalykų – tokia ir yra astrologija – turi pasekmių, nes ten vyrauja griežtos taisyklės, pirmiausia reikalaujančios atsakomybės už ištartą žodį. Deja, šie žmonės pamažu dievukais gali pasijusti, o tai jų Kelią sustabdo, jeigu gavę rimtų įspėjimų per įvykius neatsipeikėja.
Toks „astrologas“ retai pripažįsta Dievą, dažnai stengiasi apeiti tą klausimą, nesupranta maldos ir tikro vidinio darbo reikšmės bei vertės, menkai teišmano apie taisykles, kurias reikia žinoti įeinant į subtiliųjų energijų pasaulį, norint išlaikyti sveiką psichiką ir naujos sunkios karmos neprisikurti.
Kai kurie jų pasižymi aiškiaregyste, aiškiagirdyste ir pan., todėl iš tiesų pamato, kad planetos, žvaigždės ir visa tai, kas laikoma gamta, yra gyva. Šie žmonės gali regėti ir girdėti jų dvasias. Taigi, čia prasideda kalbėjimasis su medžiais, augalais, akmenimis, stichijomis, planetų valdovais ir pan., tačiau tai vyksta to žmogaus sąmonės lygmeniu. Jis tuo metu dar negali būti aukščiau nei Aš jaučiantysis sąmonės, nes jį veikia visos iliuzijos ir labai stiprus noras būti išskirtiniu.
3. Jausminis, jutiminis lygmuo.
Tai emocingas ir tiesmukas įsijautimas į vieną ar kitą planetą arba aspektą tuo lygmeniu, koks tuo metu atsiveria, ir tai laikoma aukščiausiąja tiesa. Tada nesunku rasti pasiteisinimų dėl to, ko nenorima matyti ar daryti. Šis požiūris artimas fatalistiniam, vadinasi, buriamajam, bet mažiau kategoriškas, daugiau susitaikantis, pateisinantis („taip jau yra“, „taip man skirta“). Jis būdingas emocingiems, kartais paranormalių sugebėjimų turintiems arba norintiems turėti astrologijos studentams. Jie į viską, vadinasi, ir pastabas reaguoja labai asmeniškai, emocingai. Galimi aiškiaregystės arba aiškiagirdystės fragmentai, tačiau žmogus dar nesugeba regimų simbolių skaityti ir atskirti savo regėjimo ar girdėjimo šaltinio.
Šiame lygmenyje einant toliau įsitvirtina poreikis ieškoti Dievo ir pradedama dirbti su savimi, bet dar nereguliariai. Jautresniam žmogui gamta ir visas kosmosas jau atrodo gyvi, dėl to jis irgi gali kalbėtis su medžiais, akmenimis, bandyti kreiptis į planetų valdovus, tačiau tai nebėra traktuojama taip tiesmukai kaip ankstesniame etape, bandoma analizuoti, o ne priimti už gryną tiesą. Tai taip pat Aš jaučiantysis lygmuo.
Intelektualai dažniausiai šį etapą lyg savaime „peršoka“ ir patenka į ketvirtąjį.
4. Prognostinis vartotojiškasis lygmuo.
Toks lygmuo būdingas pasaulį labiau protu negu jausmais pažįstantiems žmonėms. Jie nesupranta, kaip galima jausti planetas. Emocingieji tame lygmenyje neužsilaiko, mieliau pereina į kitą – penktąjį lygmenį.
Šiame etape astrologija tampa pritaikomąja, prognostine: ieškoma patogių, saugių ir sėkmingų pozicijų. Likimo samprata tampa paslankesnė, nes tikima, kad žmogus, vadovaudamasis astrologo patarimais, pakreipdamas savo laivą reikiama kryptimi, gali išlaviruoti per bet kokias likimo audras. Tam lygmeniui būdinga ir pritaikomoji psichologija, kai psichologas mato, kodėl žmogui dabar kyla vienokių arba kitokių problemų ir kaip galima jam padėti. Todėl labai svarbu, kad ateityje psichologijos fakultetuose nors kiek laiko (dar geriau – bent trejus metus) būtų skiriama astropsichologijai, padedančiai giliau atpažinti žmogaus problemų priežastis. Žinoma, būtų gerai, kad psichologai pripažintų sielą kaip dieviškąją dalelę, taip patys nebesipainiotų ir žmonių nebepainiotų.
Taigi, yra astrologų, kurie užsiima prognostika ir astropsichologija, labiau tiki proto galybe nei dvasios dalykais ir lieka tame lygmenyje visam laikui.
Šiuo lygmeniu dirba ir tie, kurie pabaigę astrologijos studijas supranta, kad jos reikia mokytis visą gyvenimą, todėl toliau studijuoja savarankiškai. Jie daug skaito, praktikuoja, t. y. dirba su žmonėmis, tačiau pradeda suprasti ir sielos Kelio į Dievą prasmę tam, kad iš tiesų būtų galima pažinti Save Tikrąjį ir rasti savo vietą gyvenime. Tai juos paskatina pasirinkti kurią nors dvasinę kryptį, nagrinėti dvasinius šaltinius, filosofiją, melstis ir atlikti dvasines praktikas, padedančias harmonizuotis ir susigrąžinti išsekusias po darbo su žmonėmis jėgas.
Tai, kas gyva ir kas gamtoje atrodo negyva, taip pat kosminiai objektai jiems pradeda atsiskleisti kaip tam tikrą sąmonę turintys subjektai. Jie ima vis aiškiau suprasti įvairių religijų ir krypčių dievybių kilmę.
Tokio žmogaus prognozės praranda tiesmukumą, nes daug praktikuodamas jis pradeda matyti vis daugiau tos pačios situacijos išsprendimo variantų, galinčių veikti ateitį, be to, aiškiai pajunta vidinius stabdžius, kurie tampa tam tikru tabu, ką pas jį atėjusiajam galima sakyti, o ko – negalima. Jam nebereikia kalbėti apie astrologinių konsultacijų etiką kaip ankstesniuose etapuose, nes jo viduje ji tampa aiški. Šis žmogus ruošiasi pereiti iš Aš jaučiantysis lygmens į Aš mąstantysis lygmenį.
5. Mentalinis-struktūrinis lygmuo, arba astropsichologija ir senų mentalinių programų pamatymas bei darbas su jomis.
Šiame etape esantysis jau meta iššūkį jo Didenybei Likimui: matydamas savo senas mentalines programas, nusprendžia jas keisti kitomis, tinkamesnėmis.
Planetos ir jų aspektai tokiam žmogui reiškia ne neišvengiamybę, o duotybę, kurią galima ir reikia keisti, suprantant tos duotybės pirmines priežastis praeityje ir jas keičiant kitokiomis dabartyje. Taigi, jis įsitikinęs, kad žmogus gali ir turi atsisakyti tų ydų ir prisirišimų, per kuriuos turėjo problemų praeityje ir jie dabar tapo blogu įpročiu elgtis taip pat kaip anksčiau. Tai reiškia pataikavimą pasenusiems savo mąstymo modeliams, kurie atrodo labai saugūs ir praktiški, nes įprasti. Sunku atsikratyti įsisenėjusių įpročių, niekaip nenorinčių pasiduoti, todėl žmogus elgiasi kaip užstrigusi plokštelė. Karmos lengvėjimą rodo atsiradusi savybė pamatyti savo klaidas. Tai sukelia didžiulį vidinį skausmą dėl savo netobulumo, tačiau kartu tą skausmą lydi pasiryžimas keistis, kad ir kas nutiktų, priimto sprendimo laikytis, nebeatsikalbinėti, nieko nebeatidėlioti.
Taigi, ryžtingą sprendimą pasikeisti, sustiprintą skausmo dėl savo netobulumo, dabar turi lydėti valia. Štai toliau laukia sistemingas ir nuoseklus darbas, matant jo prasmę. Prasmė tapti geresniam, švaresniam motyvuoja, o prasmės nematymas anksčiau ar vėliau veda į aklavietę.
Užsiimant rimta savistaba naudinga rašyti dienoraštį, pasižymėti tą informaciją, kuri gali padėti pamatyti pasikartojančių mąstymo modelių veikimą, savo reakcijas ir efektus. Tačiau dar svarbiau atpažinti savo savybę, tuos modelius palaikančią, ir dirbti su ja: vis atpažinti ir paleisti. Taip žmogus pradeda modeliuoti savo gyvenimą ir keistis.
Šio lygmens astrologas privalo pats užsiimti tokiu darbu ir būti jau pasiekęs tam tikrų rezultatų, kad galėtų padėti kitiems šiuo kontekstu, akcentuodamas problemas ir paskatindamas keistis. Pamažu jam pradeda atsiverti situacijų schemos ir jų modeliavimo galimybės. Tai vadintina psichine ir mentaline alchemija. Jis nebeteikia tiesmukų prognozių, stengiasi išaiškinti žmogui situacijas per minėtą prizmę ir atveria naujas keitimosi galimybes.
Šis astrologas dirba kaip psichoterapeutas, tačiau ne gydo vaistais, o sužadina žmoguje viltį, jo valią ir viduje slypinčias galimybes tam, kad jis galėtų įveikti visus savo minties programų sukurtus povandeninius rifus ir išplaukti į švarią jūrą, kartu pasimokyti iš gyvenimo teikiamų pamokų.
Tokį astrologą kasdien lydi dvasinės praktikos, savistaba ir maldos. Jis tai daro vis nuoširdžiau ir sąmoningiau. Dievas, jo supratimu, tampa tėvišku Vedliu, be kurio gyvenimas nebeįsivaizduojamas.
Tai Aš mąstantysis lygmenyje įsitvirtinęs astrologas. Šiam žmogui planetos ir žvaigždės – tai astralinės dievybės su savo matomais kūnais. Jo kalbėjimasis su akmenimis, medžiais, gamtos stichijomis ir gyventojais kryptingas, o ne smalsumo ar išskirtinumo skatinamas. Tai daro ne visi, nes ne visiems pagal savo Paskirtį to reikia.
6. Dvasios minties lygmuo.
Penktajame lygmenyje įtvirtinta samprata atsiskleidžia dar plačiau, nes žmogus, vis giliau pažindamas žmogiškųjų situacijų ir įvykių priežasčių – pasekmių linijas, pradeda pažinti planetų ir žvaigždžių veikimą bei nebylią jų kalbą. Jos ima įsileisti žmogų į savo pasaulį. Toks astrologas, matydamas planetų nužymėtas priežasčių – pasekmių linijas, išskiria tų linijų sankryžas, tampančias savotiškomis perėjimo zonomis iš vienos būsenos į kitą, kai įmanomi lemtingi pokyčiai ir giliausios transformacijos.
Ankstesniame etape mestas iššūkis likimui realizavosi, nes įvyko esminiai pokyčiai. Astrologas vis aiškiau mato, kaip kiekvienas žmogus kiekvieną minutę savo mintimis, žodžiais ir darbais kuriasi gerą arba blogą karmą, kaip jis pasinaudoja jam suteikiamomis galimybėmis arba jas praleidžia, arba daugeliui amžių jų atsisako. Jis dabar žino, kad nuo kiekvienos minutės priklauso, kas laukia po valandos, dienos ar metų. Jis regi tai, ką galima ir reikia pakeisti, kaip ir tai, į ką kištis dar nevalia, dėl to jam dideliu skausmingu išbandymu tampa negalėjimas padėti ten, kur, atrodytų, tiek mažai tereikia, deja, žmogaus karma tokia sunki, kad jis net negali suprasti, kaip labai jam reikalinga pagalba.
Tai evoliucinė astrologija, vedanti į dvasios alchemiją, dar įvardijama antropoteosofine astrologija. Dabar žmogui aišku, kodėl astrologija buvo vadinama šventąja sistema. Pagrindiniai astrologiniai teiginiai šiame etape įgyja begalę naujų variacijų ir atspalvių.
Toks žmogus kuria save iš naujo. Dabar jis gali būti visoks ir joks. Naujai sukūręs save, atlikdamas savo Paskirties, kurią dabar jau aiškiai žino, darbus, jis gali labai daug padėti kitiems, esantiems tame Kelyje, kurį pats nuėjo. Jo pagalba neįkainojama, nes apvalęs save yra atviras dvasinei energijai, todėl ji veikia per jį ir tuos, kurie atsiduria šalia jo. Taip tas, kuris dar negali tokios energijos pasiekti, gauna jos per šį žmogų konsultacijoje ar, atrodo, paprastai kalbantis. Toji energija suveikia kaip Dvasios impulsas keistis ir to žmogaus svarbiems darbams, priklausomai, kas jam tuo metu svarbu. Astrologas išjudina jį iš sąstingio, bet toliau pats žmogus turi veikti, kad vėl neįklimptų į liūną, iš kurio buvo stebuklingai ištrauktas.
Tokio lygmens specialistas bet kuriuos įvykius traktuoja ne pagal materialaus pasaulio konkretybes, o pagal jų vertę sielos evoliucijos procese. Jis pažįsta savo ir mato kitų energiją, gerbia tai, kas materialiame plane sukurta, ir vis giliau įeina į Dvasios idealų pasaulį, todėl gyvena išlaikydamas materijos ir dvasios pusiausvyrą. Šis žmogus galėtų daug apie tai paaiškinti kitiems, tačiau paprastai kalba tiek, kiek kas gali jį girdėti, nepriiminėja už kitus jokių sprendimų, bet aiškindamas situaciją norinčiajam išgirsti jį patį priveda prie tinkamiausio sau sprendimo.
Tas, kuris save iš naujo sukuria, dvasinei kūrybai atviras. Jis dvasinę ugnį širdyje nešiojasi, dėl to tuos, kurie į jį kreipiasi, jos kibirkštimis apdovanoja, taip paskatina ir juos tą svarbiausią savo sielai darbą pradėti bei tampa ne tik psichoterapeutu, bet ir sielovadininku, dvasios vadovu.
Dievas tokiam žmogui yra visur, todėl jis sveikina Jį ir dėkoja už galimybę gyventi ir dirbti net sunkiausiomis savo gyvenimo minutėmis. Jo maldos prasmingos ir veikia aplinką, o medituodamas jis pažįsta įvairių vibracijų diapazonus, todėl juos skiria.
Planetos ir žvaigždės pradeda atverti šiam žmogui savo dvasinius lygmenis. Širdyje jis jau girdi savo Amžinąjį Mokytoją, o šio etapo pabaigoje pereina į Aš siela poziciją.
7. Dvasinis lygmuo, arba kosminė astrologija.
Tai pašvęstųjų astrologija, kuriai įžanga buvo padaryta šeštajame etape. Ji atveria planetų, žvaigždžių ir galaktikų centrų šerdžių Esmę su visomis pasekmėmis. Toks žmogus mato šventosios astrologijos įtaką visiems dvasiniams mokymams ir religijoms, jų Dievų kilmei ir sampratai.
Jis žino, kad kiekviena siela, nusviesta į materijos pakraštį, savas patirtis turi išgyventi, nes to reikalauja evoliucija. Vieni gyvena, kad patenkintų savo poreikius, ir apie kitką negalvoja. Tie, kurie patiria savo ydų spaudimą, lyg žmonės, skęstantys jūroje, nori išsigelbėti. Siekiant iš tiesų išsigelbėti, noro nepakanka, reikia tikėti išsigelbėjimu ir imtis realių veiksmų, kad tai įvyktų. Kai kam pasiseka ir jis aptinka atplaukiantį rąstą ar ką nors panašaus, į kurį gali įsikibti, kad ilgiau išsilaikytų ant vandens. Yra plaustą turinčiųjų laivui nuskendus vandenyne. Tie, kurie neranda už ko įsikibti, kreipiasi į Aukščiausiąjį su viltimi ir Jo malonės tikisi. Žiūrėk, vėliau staiga jėgų antplūdį pajunta arba laivas atplaukia ir juos išgelbėja ir pan. Tie, kurie tiki ne Viešpačiu, o savo jėgomis, irgi gali išsigelbėti, jeigu tas jėgas sutelkia, o Viešpats yra jiems maloningas. Tie, kurie nei Viešpačiu, nei savo jėgomis netiki, dažniausiai nuskęsta.
Taigi, toks žmogus gali tapti išsigelbėjimu tiems, kurie realiai nori išsigelbėti iš savo nesupratimo, dėl to juo pasitiki ir patys daro viską, kas nuo jų priklauso, neatsikalbinėja ir netikrina gautų patarimų. Šis žmogus padeda nepasiklysti juo sekantiesiems, nes pats jau žino Kelią Namo.
Jeigu jis konsultuoja žmones, tai – reta galimybė sulaukti tokios pagalbos, kokios reikia Jūsų sielai, o ne kūnui ar protui. Todėl reikėtų ne pykti ant to žmogaus už jo pastabas ar teiginius, o įsiklausyti, nes kitą kartą galite nebeišgirsti. Negana to, jis nuolatos aplinkos negatyvo transformatoriumi dirba, dėl to šalia atsidūrusiųjų negatyvą, į išorę patekusį iš jų auros (bet ne iš čakrų, kurių problemos su žmogaus ydomis susijusios) taip pat prisiima, todėl juos savimi apvalo. Tačiau iš tikrųjų toks žmogus retai tiesiogiai su kitais dirba, nes turi nudirbti savus Paskirties darbus, kurių kiti, tokio potencialo neturintys, neatliks.
Daugelis nori žinoti savo Paskirtį, bet turėjote suprasti, kad ta Paskirtis keičiasi, priklausomai nuo žmogaus sielos evoliucijos lygmens.
Paskirtis – tai iš tiesų darbas, kurį siela atėjo į Žemę atlikti. Ji galo būti trejopa.
Iki I Kosminio Pašventimo žmogus privalo atlikti Paskirtį sau: išsigryninti bendravimo karmą su artimaisiais, vadinasi, tais, su kuriais jį suvedė gyvenimas. Svarbu atpažinti, kad problemų priežastis – savosios ydos, ir pradėti su jomis dirbti. Būtina harmonizuoti savo santykį į motiną, taip pat priimti save su visomis gerosiomis ir prastosiomis savybėmis. Vienas mokosi atleisti, kitas – neteisti, o galbūt pasakyti „ne“ ir pan.
Iki II Kosminio Pašventimo žmogus turi atlikti pareigą visuomenei. Tai dažniausiai susiję su karminėmis skolomis konkrečios krypties bendruomenėms, grupėms, tautai ir pan. Asmeninių, karjeros ir šeimos reikalų prioritetai turi blukti ir užleisti vietą visuomeniniams, kolektyviniams.
Po II Kosminio Pašventimo visiškai baigiama atlikti Paskirtis visuomenei ir pradedama vykdyti monados Paskirtis. Mažai Žemėje esančiųjų peržengia šią ribą.
Prieš pat III Kosminį Pašventimą ir toliau vykdoma Misija, kuri svarbi žmonijos ar pasaulio ateičiai. Tokių sielų Žemėje – vienetai.
Joks tradicinis horoskopas neparodys, kurią Paskirtį žmogus turi atlikti, kaip ir nenurodys jo Pašventimo laipsnio. Savaime suprantama, kad visi pradeda nuo tarpusavio santykių ir giminės reikalų. Vieni niekaip jų neišsprendžia ir į juos įklimpsta, kiti išsprendę džiaugiasi ir sustoja, kad galėtų ilgiau pasimėgauti. Todėl daugumai žmonių asmeniniai, karjeros ir giminės klausimai yra prioritetiniai, o visuomeniškumas sunkiai suprantamas arba proginis.
Geriausiai Paskirtį mato aprašytieji šeštojo ir septintojo lygmenų žmonės, tačiau retas jų tiesiogiai prasitars apie aukštesnę Paskirtį žmogui, kuris dar neatidirbo santykių karmos, kad jo nesupainiotų.
Karma neskuba blukti, todėl joks pirmokas negali per mėnesį tapti dvyliktoku, o studentas – profesoriumi. Jai apvalyti nuoseklus ir atsakingas darbas, nuoširdus pasišventimas ir tikėjimas savo Keliu bei jo vadovais, matant viso to gilią prasmę, būtini. Emocingas dramatizmas stabdo Kelią, todėl svarbu nuraminti emocijas ir su jomis susijusius norus, troškimus, nes emocijos – tai kūno poreikių išlydžiai. Materialistiškas protas linkęs viską kritikuoti ir vertinti, o analitinis protas, suderintas su intuicija ir išgyventomis patirtimis, puikiu pagalbininku gali tapti. Mentalinės, vėliau dvasinės alchemijos ugnyje turi išdegti viskas, ko sielai nebereikia. Toji procedūra labai skausminga, tarsi per savaiminių mirčių virtinę pervedanti. Visa tai perėjęs žmogus gali labai pagelbėti, nes pats patyręs skausmą nesivadovauja tuščiu gailesčiu, bet gailestinga jo širdis, suprantanti kito žmogaus skausmą iš širdies gelmės. Todėl jis skiria, kas skausmą tik imituoja, kas juo manipuliuoja, o kas iš tiesų kenčia.
Tas, kuris giliai kenčia, savo skausmu kitų nežeidžia ir visiems jo nerodo lyg dramatiškas aktorius. Jis kenčia tyliai, nors lūpos gali šypsotis, kad neišsiduotų, nes skausmas, kaip ir meilė, – vidiniai dalykai. Išoriškai jį reiškiantieji kitų dėmesio arba energijos nori, o viduje išgyvenantieji reikiamo specialisto galėtų pasiieškoti ir negalvoti, kad to netinka daryti. Savo alchemiją patyręs žmogus puikiai tokius dalykus supranta, dėl to gali padėti. Jis kitų žmonių niekaip nebevertina, nes jo širdis pilna kančioje išgryninto gailestingumo, nors gali atrodyti šaltas ir tiesmukas tiems, kurie bando juo žaisti. Jis supranta pasiklydusįjį, kuris nori rasti Kelią, taip pat mato, kada ieškojimas tikras, o kada žmogus tiktai žaidžia ieškantįjį trokšdamas atrodyti išskirtinis arba savo malonumui. Tik toks žmogus žino, ar turi teisę šį kartą ištiesti ranką ir kaip geriau tai padaryti…