Tikėjimo, religijos, mokytojavimo, pranašysčių ir teisingumo karmos išėjimo laikas.
Tuo metu energija komponuojasi stipriai. Tai viena iš aukščiausių Mėnulio ciklo energijų, todėl kiekvienas priims ją savaip. Iš tiesų dvasingi ir idėjos žmonės jaus pakylėjimą. Jiems gali atsiverti naujos dimensijos, Žinojimas, ateiti Mokytojas. Jie gali suvokti savo gyvenimo Paskirtį, atrasti tai, ko seniai ieškojo, pasiekti tai, ko siekė, suprasti tai, ką turėjo suprasti. Kuo mažiau orientuojamasi į Dvasią, tuo daugiau tuo metu jaučiama įtampa ir irzlumas. Atsiranda daug painiavos.
Rimtai susimąstyti reikėtų tiems, kam tada prasideda ar paūmėja reumatas, pakinta kraujo sudėtis, suskausta kelio girnelę, kas nors atsitinka šlaunikauliui, kryžkaulio kaului, klubų sąnariams, gaktikaulio kaulams ar sąnariams. Ligos priežastis – neteisingas, o gal net iškreiptas Tikėjimo, mokytojavimo ar Teisingumo supratimas.
Tikėjimo ir religinė karma susijusi su fanatizmu, kai viena Tikėjimo kryptis supriešinama su visomis kitomis, išvadinant jas klaidingomis, o gal net blogio jėgų siųstomis. Tikėjimas Aukščiausiąja Jėga, Bendrąja Sąmone, arba, tebūnie, Dievu, padeda matyti permanentinę (nenutrūkstamą) sąsają tarp savęs, viso pasaulio, kaip ir Kosmoso, bei suprasti, kad viskas yra viena nedaloma visuma. Toje Visumoje visi pasauliai, daiktai, kaip ir filosofijos, randa savo vietą ir negali būti iš jos išskirti. Šitaip suvokiant, visi procesai, vykstantys su Jumis, kaip ir su kitais, tampa savaime suprantami. Juos net galima paaiškinti. Nė vienas iš tų procesų nėra nei geresnis, nei blogesnis. Jie tiesiog papildo vienas kitą. Taip mąstant fanatizmui, kaip ir labai konkrečioms pranašystėms, nebelieka vietos.
Tai vadinama plačiu suvokimu.
Bendroji Sąmonė, žinodama įvairius Žemėje gyvenančiųjų suvokimo lygmenis, per pakankamai švarius žmones, kuriuos mes dabar vadiname tikraisiais Pranašais, perdavė įvairias Tikėjimo kryptis, tinkančias įvairiems sąmonės lygmenims. Kitaip tariant, kiekviena religija perteikia Dieviškumą taip, kaip žmonės, kuriems ji taikoma, sugeba tą Dieviškumą suprasti. Vadinasi, kiekviena religija ar dvasinė kryptis kalba apie Dievą pagal savo sampratą. Ginčytis, kuri Tikėjimo kryptis teisingesnė, absurdiška. Lygiai taip pat žinoma daugybė filosofijos krypčių: vieniems artimesnė viena, kitiems – kita. Tą patį galima pasakyti apie ezoterines kryptis, kurios taip pat neturėtų būti kieno nors neigiamos, nes jos tokios pat neapčiuopiamos ir nepatikrinamos, kaip ir jau minėtos religijos ar filosofijos. Juokinga ir liūdna, kada ezoteriką neigia tie, kurių nagrinėjimo objektas taip pat neaiškus…
Tiek religijos, tiek filosofijos, tiek ezoterikos srityje yra nedidelė dalelė sielų, dirbančių iš Pašaukimo, tačiau dauguma tik prisidengia tų pavadinimų skraistėmis ir vaidina savo spektaklį. Vadinasi, paskutinės instancijos teisė neapibrėžtuose ir neapčiuopiamuose dalykuose neįmanoma. Jeigu kas nors ir bandytų tokią instanciją sukurti, tai būtų tik dar vienas seimas, į kurį lendama norint geriau gyventi ir būti svarbiam sau ir kitiems. Pašaukimas reikalauja atsisakyti savęs ir daryti dėl kitų… Mažai tokių visose sferose… Žinantieji Pašaukimą gerbia vieni kitus, nes jų atvira širdis neturi ambicijų, nejaučia pavydo ir neapykantos darančiajam ką nors kitaip, todėl jai svetimas fanatizmas.
Įsikalbėti Pašaukimą, Kelią ar Idėją lengviau. Toks įsikalbėjimas arba įkalbėjimas žadina fanatizmą. Šiuo atveju iš visų Tikėjimo ar filosofijos krypčių išskiriama viena kaip pati teisingiausia. Istorijoje žinoma daugybė pavyzdžių, kai religija tapdavo užkariavimo priežastimi, kai dėl jos buvo žudomi ir plėšiami žmonės. Negi Dievas vertė deginti plačiau matančius žmones ant inkvizicijos laužų? Tikrasis Tikėjimas nevaldo ir nežudo. Jis atgaivina sielas ir prikelia jas Darbui. Tikėjimo kryptys, pradėtos tikrųjų Pranašų, bet iškreiptos nesuprantančio Dieviškosios vibracijos godaus žmogaus proto, išsigimsta dėl fanatizmo. Taip formuojasi Tikėjimo ir religijų karma.
Yra tokių, kurie netiki į Dievą. Tai jų teisė. Svarbu, kad jie neprimestų savo netikėjimo kitiems. Tačiau jeigu jie pradeda reikalauti, kad netikėtų ir aplinkiniai, ar net tyčiojasi iš tikinčiųjų, taip pat susikuria Tikėjimo ir religijos karmą.
Dar kiti tam tikru ypač sunkiu gyvenimo tarpsniu nesuprasdami, kodėl jiems vis nesiseka, arba nesuvokdami, kodėl jų gyvenimas – ištisinė kančia arba kodėl jie turi patirti akivaizdžią neteisybę, kitaip tariant, nesuprasdami jau minėtų savų ir svetimų poelgių, prastų įvykių ir Dieviškojo Teisingumo sąsajų, praranda Tikėjimą ir nusisuka nuo Dievo. Jeigu jie tuo metu sugebėtų plačiau pamatyti pasaulį ir save jame, jeigu giliau suprastų priežasties ir pasekmės dėsnį, veikiantį erdvėje, o ne tik žmonėms suprantamame laike, pasidarytų aišku, kad dabar mes savo gyvenimu mokame už praėjusių ir šio gyvenimų nesupratimus tol, kol pagaliau suprasime. Tad ne Dievas kaltas, o mūsų nesupratimas. Kad ir kaip būtų, žmogus, suklupęs per Tikėjimo išbandymą, taip pat susikuria Tikėjimo karmą. O gal buvo duoti atsidavimo Dievui įžadai, o vėliau sulaužyti?
Visa tai ypač aktualu tiems, kurių Juodasis Mėnulis, pažeistas arba retrogradinis Saturnas ar Ketu, turintis prastą aspektą su Jupiteriu, Baltuoju Mėnuliu, Uranu, Chironu, Neptūnu, yra Šaulyje.
Kategoriškos pranašystės sukuria didelę karmą. Tai itin aktualu dabar, kai erdvė labai paslanki ir situacijos gali keistis net kelis kartus per dieną. Pranašyste užprogramuotas žmogus sustabdo savo evoliuciją, nes jo pasąmonė laukia tos pranašystės. Evoliucija – vienas iš Visatos pagrindinių principų. Žmogaus laisvo Pasirinkimo principas – viena iš svarbiausių vertybių Šviesos hierarchijoje. Už bandymą pristabdyti evoliuciją ir daryti įtaką Pasirinkimui kenčia pranašautojas. Vieni atsineša tą karmą iš praeities ir, deja, dažnai vėl daro tą patį, kiti ją kuriasi dabar…Taip sukuriama tiek pranašysčių, tiek melagingo mokytojavimo karma.
Pasaulyje Tikrųjų Mokytojų – Guru – vienetai. Dabar jų pasipylė lyg iš gausybės rago, kaip ir pranašautojų ar pranašų. Mokyti gali tik tas, kuris iš tiesų pats gyvena taip, kaip skelbia, tiek išoriškai, tiek viduje. Nedaugelis tai sugeba. Dauguma susikuria vaidmenį, kurį stengiasi tobulai atlikti, tačiau ir geriausias aktorius pavargsta, todėl tomis minutėmis ir išryškėja tokio „Guru“ tikroji esmė. Žinoma, tokie žmonės susikuria mokytojavimo karmą. Tikro Mokymo iškreipimas irgi kuria šią karmą.
Tikrojo Mokytojo išdavystė taip pat formuoja karmą. Tikrasis Mokytojas kiekvienam vienas. Pretendentų į jį dabartiniame pasaulyje – daugybė. Skirtumas tarp pretendento ir Mokytojo tas, kad Mokytojas, matydamas, kad jo mokiniui reikia platesnio pažinimo, gali jį siųsti pas kitus Mokytojus ir jokiu būdu nekaltina jo išdavyste, visada supranta, kad ir kas nutiktų, ir iš tiesų prisiima jo nesupratimo pasekme. Tikrasis Mokytojas skatina mokinio vidinę Šviesą, kuri gali šviesti tik tikrojoje Laisvėje. Tai mirtį nugalintis ryšys, nes jis amžinas. Kiekvienas žmogus turi tokį Mokytoją aukštuosiuose planuose, tačiau tik labai retais atvejais jis būna Žemėje. Todėl tikrieji ieškotojai, kurie jau pradeda jausti savo Amžinąjį Mokytoją širdyje, gali būti jo siunčiami pas vieną ar kitą žemiškąjį Mokytoją dėl vienų ar kitų dalykų. Tai kaip mokymasis universitete, kai mokomasi pas ne vieną dėstytoją ar profesorių. Argi reikia prie kurio nors iš jų prisirišti? Argi galima laikyti nors ir gerą profesorių vieninteliu savo Mokytoju, ypač jeigu širdis nenori su tuo sutikti?
Pretendentai į Guru stengiasi pririšti pasekėjus prie savęs, teigia, kad jie vieninteliai jų mokytojai ir kad tik jiems priklauso Tiesa, kad jie yra Dievas, kuris gali viską. Kai kurie iš jų tiesiog savo mokymą iškelia aukščiau už kitus (tai daro dauguma dabartinių religijų), įvertina jį kaip aukščiausią. Tada atsiranda draudžiamos arba nepageidautinos literatūros, apribojamas bendravimas ir pan. Yra tų, kurie nepageidauja, kad jų nariai lankytųsi kitų mokymų grupėse, mokytųsi kitų praktikų. Tuos, kurie taip elgiasi, įvardija „prastais mokiniais“, o paklūstančius – „gerais“. Taip propaguojama meilė ir laisvė, kurios iš tiesų yra prisirišimas ir tiesiog pajungimas, reikalingi vien tam, kad būtų galima papildyti savo egregorą arba sustiprinti savo galią atsidavusių mokinių energija. Tokie „Guru“ ne tik susikuria mokytojavimo karmą, bet ir niekaip nesugebėdami įveikti savo išbandymų puikybe ir galiomis išduoda savo Amžinąjį Mokytoją.
Teisingumo karma susikuriama neteisingai apkaltinus kitą arba išduodant aukščiausiąjį Teisingumą, t. y. kai suprantant kosminius įstatymus veikiama priešingai.
Aprašytoji karma šiuo laikotarpiu pasireiškia tiek kiekvieno žmogaus, tiek mažų ir didelių kolektyvų, tiek valstybių ar egregorų mastu. Išryškėja pasaulėžiūros ir religiniai konfliktai, problemos dėl teisuoliškumo ir noro mokytojauti. Tomis dienomis vykstantys teismai – karminiai, todėl jie yra atpildas už darbus.
Galite sulaukti vienos ar kitos pranašystės – suvokimo, kuris po kurio laiko pildosi, galimi pranašiški sapnai. Tendencija labai susidomėti kuriuo nors mokymu arba filosofija.
Tuo metu patartina daug melstis, bendrauti su Dvasios Tėvu, Guru ar tiesiog sąmoningais žmonėmis, keliauti į šventas vietas, mokytis, vykti į užsienį arba nuspręsti tai daryti, skaityti religinės, dvasinės ar filosofinės pakraipos veikalus. Galite kilti į kalnus ir juose medituoti arba kopti į viršukalnę. Apsivalę žmonės tuo metu gauna švarią ir gryną informaciją, o neapsivalę užkliūva už astralinių esybių, siekiančių savirealizacijos materialioje erdvėje per žmones, turinčius tokių pat tikslų.
Rimtiems kandidatams į ieškotojus ir ieškotojams galimas išbandymas Tikėjimu arba jo pradžia. Tikrai to nusipelniusieji gali būti pakviesti į kurią nors ypatingą Žemės vietą, kur vyksta tikrieji nežemiški Pašventimai. Tai pasireiškia nebyliu šauksmu kviečiamojo širdyje. Žmogus sako: „Mane ta vieta šaukia“, ir susidaro visos sąlygos į ją nuvykti. Jeigu sąlygų dar nėra, vadinasi, tai buvo šauksmas ruoštis, po kurio laiko jos vis tiek atsiras. Jeigu sąlygų vis nėra (negalima jų dirbtinai sudaryti), vadinasi, tai buvo ne šauksmas, o iliuzija, kylanti iš norų ir emocijų. Kai kas, be abejo, tokį šauksmą gali išgirsti jam pritaikytu laiku.