Priešistoriniame Egipte, dabartinės išlikusios žmonijos civilizacijos lopšyje, atsiradusi astrologija buvo Dievo vaikų privilegija. Žvaigždės ir planetos jiems, giliai tikintiems Tėvu-Motina, buvo dieviškosios sąmonės subjektai – dievybės, lydinčios savo siųstuosius į Žemę vaikus, o astrologija – Kelio ženklai, duoti į Žemę atėjusiai sielai, kad šioji tinkamai ir sėkmingai joje vykdytų jų Valią ir duotybes. Vėliau ją perėmė Babilono ir Persijos žyniai, taip pat Indija. Taigi, tuo metu astrologija menkai tebuvo orientuota į materialius dalykus, labiau – į sielos Paskirtį.
Astrologijos, laikomos šventuoju mokslu, be kurio neįmanoma atsiverti Dievui ir Jo Planui, buvo mokoma visose sakralinėse, vadinasi, žynius ruošiančiose mokyklose, nes būtent jiems buvo skirta tą Planą žinoti ir padėti šalių vadovams pagal jį dirbti, kad harmonija ir taika vyrautų šalyse ir tautose.
Siekiant ją išmanyti, reikėjo pažinti dangaus kūnų judėjimo rašmenis ir juos skaityti, todėl buvo mokoma ir to, kas dabar vadinama astronomija ir matematika, taip pat sakralinės geometrijos, simbolikos ir būtinai energinio sakralinių simbolių poveikio aplinkai supratimo bei daug kitų dalykų. Tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas kiekvieno neofito vidiniam darbui, kad šis nuramintų ir visiškai kontroliuotų savo fizinio kūno poreikius, emocines reakcijas ir minčių eigą, taip apvalytų ir išlavintų savo subtiliąsias sistemas. Dėl to sakralinių mokyklų mokiniai turėjo laikytis griežčiausių taisyklių ir savo kūną, jo pojūčius bei protą sielos instrumentais paversti. Tik taip dalis jų (taigi, ne visi) pasiruošdavo priimti subtiliųjų pasaulių informaciją. Jų mokytojai žinojo, kad šiuo atveju bevertis tiksliųjų mokslų išmanymas, kai žmogus savo sielos nesugeba girdėti, bet jie neleisdavo savo mokiniams ir iliuzijų pasauliuose patogiai įsitaisyti, reikalingus mokslus ar darbą neigti. Todėl tokių mokyklų mokytojai niekados nepradėdavo savo mokymų nuo žinių perdavimo, iš pradžių kurį laiką būsimojo mokinio charakterio savybes ir galimas sąmoningumo galimybes įvairiuose darbuose ir situacijose patikrindavo.
Tai reiškia, kad sakralinių mokyklų mokiniai būdavo taip ugdomi, kad jų charakteris išsigrynintų ir jie patys sugebėtų reikalingas žinias gauti, tikrąjį jų šaltinį atskirti. Visais laikais tikra nuo netikra atskyrimas buvo laikomas ypatinga Dievų dovana, todėl visi žinojo, kad tai priklauso ne nuo žemiškojo mokytojo, o nuo paties mokinio vidinės kokybės, kurią jis privalo išsiugdyti. Tos kokybės nepasiekusysis neturėjo teisės vesti kitų žmonių ir jiems patarinėti gyvenimiškais, o juolab sielos Kelio klausimais. Jam būdavo leidžiama tiktai patarnauti tiems, kurie tą daro, ir tai buvo laikoma didele galimybe augti.
Kaip anksčiau, taip ir dabar išmintingi žmonės, žinodami astrologijos tikrąją galią ir paskirtį, neapsieina be jos savo gyvenime ir darbuose. Daugelis jų bet kurių religijų ištakas įžvelgė senosiose šventosiose išorinėse ir vidinėse Misterijose, vykdavusiose specialiu laiku, kuriuo patikimiausiai reikiama planetų ar žvaigždžių įtaka į Žemę pritraukiama. Šventųjų Misterijų vadovai žvaigždynus, atskiras žvaigždes, Saulę ir visas jos sistemos planetas su dvasiniais planais ir juose esančiomis Dievybėmis, Esmėmis ar esybėmis siejo, dėl to į jas kreipdavosi per savo apeigas ir ritualus.
Mažai buvo žmonių, kuriuos žvaigždės pasirinkdavo kaip savo pasiuntinius ir patikėtinius. Tokiems būdavo skirta išgirsti Dievybių ar Dvasinių Esmių Žodį, kad perduotų jį žmonėms. Šiuo kontekstu iki šių dienų minimi legendiniai Hermis Trismegistas, Orfėjas, Zaratustra ir kiti.
Astrologiją išmanė ir ja rėmėsi Pitagoras, Platonas, Dž. Brunas, G. Galilėjus, T. Kampanela, M. Fičinas, Paracelsas, I. Niutonas ir t. t.
<…> Nors sakralinės žinios visados būdavo laikomos pašvęstųjų duona, daug jų išviešino tie, kurie savu laiku mokėsi sakralinėse mokyklose, tačiau jų nebaigė arba buvo išmesti dėl nenoro keisti prastas savo charakterio savybes, atsisakyti ydų, puikybės, laikytis visiems taikomų taisyklių. Puikybė su savojo asmens išskirtinumo karūna nenori priimti jokių taisyklių, nes save virš jų visų užkelia nepelnytai. Toks žmogus su bendrakursiais ar net mokytojais konkuruoja, todėl lengvai savo mokytoją ir jo mokymą išduoda arba iškreipia, pasipelnymo tikslais pradeda naudoti tai, kas taip neturi būti naudojama. Buvo ir yra tų, kurie įgytas žinias taiko tam, kad kitus valdytų arba paveiktų. Tie žmonės nesugeba atskirti, kas yra tikra, o kas – netikra, kas – šviesu, o kas – tamsu, dėl to teigia, kad Šviesa ir Tamsa yra vienis arba kad karmos dėsnis jų neveikia. Tai visiško okultinio analfabetizmo ženklas. Taip jie kuriasi sunkią sakralinių mokymų ir astrologijos išniekinimo karmą, todėl jų sielos vis ateina į Žemę, kad suprastų savo klaidas ir jas ištaisytų. Deja, dauguma jų ir vėl įklimpsta į juodąją magiją arba ir toliau darko šventąją astrologiją, kaip ir anksčiau vaizduoja visažinius sielų vedlius. Tokiems būtinai siunčiamos galimybės pasikeisti, tačiau retas jomis pasinaudoja, o kartais tas, kuris pasinaudoja, vėl krenta kur buvęs, nes kaip ir anksčiau taisykles neigia ir iš seno įpročio nenustoja savęs išskirtiniu laikyti, kolegų ir net mokytojų negerbia.
Astrologija – be galo rimta ir labai galinga sena dvasinė sistema, padedanti žmogui atsiverti Dievui ir jo Planui Žemėje, pažįstant save kaip mikrokosmą pažinti ir visą makrokosmą. Deja, jau minėtuoju būdu ji buvo išniekinta ir paversta pigiu būrimu. Taip tūkstantmetis po tūkstantmečio, amžius po amžiaus gilėjo bedugnė tarp buitinio būrimo ir dvasinės astrologijos.
Siekiantis užsiimti dvasine astrologija žmogus turi apsivalyti kaip tikras vienuolis ir būti pasišventęs kaip tikras dvasininkas, nes tiktai tada planetos ir žvaigždės prabyla į jį ir vis plačiau atveria savo potencialą. Taigi, tam reikia labai daug ir atsidavus dirbti su savimi.
Norint užsiimti būrimu, darbas su savimi nebūtinas, pakanka pasirinktu būdu išmokti burti ar pranašauti, šiek tiek išmanyti žmonių psichologiją ir susikurti norimą įvaizdį. Tik visiškas nesupratėlis gali išdrįsti žmogui aiškinti horoskopą remdamasis viena arba keliomis pradžiamokslėmis knygomis ar tekstais iš interneto. Astrologijos išniekinimu laikytini kursai, trunkantys iki 120 valandų, nes tai reiškia, kad jų vadovai nesupranta tikrosios astrologijos esmės, geriausiu atveju užsiima labiau prognostika, nes patys dar nėra prisilietę prie dvasinės energijos.
Tas, kuris prie šios energijos prisilietė, jau savaime taip nebesielgs, nes jo sąžinė taip neleis elgtis, jis jos klausys.
Žymus XX a. susivokęs astrologas D. Rudhyaras teigė, kad joks astrologas, kaip ir psichoanalitikas, negali aiškinti gyvenimo ir likimo aukštesniu nei savo sąmoningumo lygmeniu. Pasak kito to paties amžiaus giliai astrologiją suprantančio astrologo S. Arroyo, astrologo kokybė priklauso nuo jo dvasios švaros, sugebėjimo koncentruotis ir gyvenimo idealų. Taigi, jie abu kalbėjo apie tai, kas jau buvo minėta šioje knygoje: astrologo darbo kokybė labiau priklauso ne nuo jo turimų teorinių žinių ir sugebėjimo atlikti tikslius matematinius skaičiavimus, o nuo pasiekto sąmoningumo lygmens.
Dabartiniu metu pasaulyje egzistuoja daugybė skirtingų, savo sampratą turinčių, tačiau kartu kuo nors panašių astrologijos mokyklų. Išsiskiria vedinė kryptis, pasižyminti sena istorija ir tradicijomis, bet joje, kaip ir visur, taip pat daugėja norinčiųjų lengvai užsidirbti. Rusijos astrologai labiau koncentruojasi į įvairaus pobūdžio prognostiką ir karmines tendencijas, kurias dažnai mistifikuoja. Vokiečiai (Miuncheno, Štutgarto, Hamburgo mokyklos) labiau linkę į klasiką, kurioje rasite ir astropsichologijos, ir prognostikos, ir kitų astrologijos elementų. Tačiau esminiai ir dvasinių praktikų, ir astrologijos sampratos skirtumai – tarp Rytų ir Vakarų mokyklų.
Dvasinių mokymų tyrinėtojas P. Lasalis savo knygoje „Gralis ir amžinasis moteriškumas“ teigia: „Nė viena rytietiškos meditacijos forma nepritaikyta dabartiniam vakariečiui <…>. Rytietiškoje meditacijoje, nesvarbu, kokia jos forma, tikslu laikoma ramybė ir proto tyla. Vakarietiška meditavimo praktika iš pradžių veda į vidinės ramybės arba iš dalies proto nutildymo būseną, tačiau toji būsena nėra jos tikslas. Vakarietiškoje meditacijoje einama toliau: protas ne nutildomas, o įvaldomas ir paverčiamas nuostabiu dvasinio pasaulio, išorinio pasaulio ir paties žmogaus pažinimo instrumentu. Medituojančio vakariečio tikslas – suteikti savo mąstymui laisvę ir kūrybingumą.“ Taigi, vakarietis mokinys siekia ne nutildyti savo protą kaip rytietis, o mokosi jį paversti dinamišku ir kūrybingu, kad galėtų kryptingai pritaikyti.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie astrologiją. Tai reiškia, kad visos praktikos, taip pat savęs ir pasaulio pažinimas per astrologiją, pirmiausia skirtos konkretaus mentaliteto žmonėms, t. y. tiems, kurie gyvena toje šalyje, kurioje jos atsirado. Praktikos gali būti pritaikomos ir kitur su sąlyga, kad žmogus jas atlieka ne pamėgdžiodamas, tapdamas savotišku persirengėliu, vadinasi, artistu, įsijautusiu į prisiimtą vaidmenį, o atsakingai, nes jų filosofiją laiko sava, perima tradicijas ir gyvenimo būdą, taigi, įnyra į ją. Deja, tokių yra gerokai mažiau nei minėtųjų persirengėlių.
Rusų astrologas E. Kolesovas savo traktuotėse bando sujungti vedinės, kinų, japonų ir, žinoma, įvairias vakarietiškas sistemas. Iš tiesų jam kažkiek pavyksta tai padaryti. Taigi, visada svarbu išmanyti dalyką ir turėti savo požiūrį.
Todėl tiems, kurie mokysis antropoteosofinės astrologijos, būtina panagrinėti įvairių tradicijų ir krypčių astrologijos sistemas, jų požiūrį ir bendrumų rasti. Naudinga skaityti ne plagiatorių darbus, o tų, kuriems astrologija padėjo susivokti ir pasikeisti, į kuriuos planetos ir žvaigždės prabilo. Tokių žmonių pasaulyje mažai. Išminties perlų daug kur galite rasti, tik reikia mokėti juos atpažinti net kasdienybės dulkėse ir nepatingėti susirinkti, vadinasi, išmokti skaityti tarp eilučių. Tačiau tiktai tas gali iš susirinktų perlų gražų vėrinį susikurti, kuris pats yra susiformavęs aiškią vertybių sistemą ir idealus. Pagal savo vertybes jis ir atsirenka, kas vėriniui tinka, o kas – netinka. Dėl to patartina konspektuoti daug skirtingų autorių ir tarp prieštaringų dalykų nesusipainioti. Nepamirškite, kad astrologija siejama su Vandenio ženklu, kurio valdovai Saturnas ir Uranas priešybių vienovėje esti, todėl ją gali pažinti tas, kuris iki Saturno esančių planetų pamokas išmoko, dėl to Saturnas jį praleido į tyrąsias kolektyvinės sąmonės erdves, kuriose kosminiai įstatymai galioja. Uranas – kolektyvinės sąmonės planeta, Kosminės Evoliucijos įstatymą reprezentuojanti. Tai reiškia, kad geras astrologas privalo nuolatos dirbti su savimi ir daugiau galvoti apie kitus nei apie save.
Astrologijos mokymasis evoliucionuoti siekiančiam mąstančiam žmogui gali virsti nuostabia meditacija, padedančia vis giliau pažinti save, supantį pasaulį ir visa ko sąsajas. Sąmoningumas auga su astrologijos tekstais dirbant, į planetas medituojant, jų energijai atsiveriant. To pasiekti be vidinio darbo su savimi, taigi, rimtos savistabos, maldų ir meditacijų neįmanoma. Reikia daug skaityti, nes rimtos pasaulio religijų, dvasinių mokymų ir filosofijos studijos apvalo protą ir padeda tvirtą pamatą supratimui, kad iliuzijoms vietos neliktų. Meditatyvus astrologijos mokymasis neturint teorinių ir vertybinių pamatų suformuoja iliuzijų debesų pamatus, todėl toks žmogus neadekvačiai vertina save, kitus ir iškreiptai, vadinasi, pagal savo regėjimus pasaulį supranta. Astrologijoje turi derėti analitinis mąstymas ir intuityvus suvokimas. Taip šlifuojama astrologo kokybė.
Dėl to tik tas gali mokyti kitus astrologijos, kuris pats per ją iš esmės pasikeitė, savo gyvenimą susitvarkė taip, kaip pasirinko, darbas su savimi ir kasdienės praktikos tapo jo gyvenimo būdu, o astrologine praktika jis užsiėmė ne mažiau kaip septynerius metus po astrologijos mokymų. Mokytojo, kuris yra savosios srities profesionalas, vardas mokiniui gali būti geriausias diplomas, nusakantis galimą jo kokybę. Tačiau ir šiuo atveju net pas savo dalyko mokantį profesionalą susirenka įvairių galimybių studentai. Nutinka ir taip, kad žmogus, turintis didesnį potencialą, bet save išskirtiniu laikantis, netinkamai jį iššvaisto, dėl to netikusiu specialistu tampa, o tas, kuris turi menkesnį potencialą ir mažiau savimi pasitiki, jį savo sistemingu, nuosekliu darbu ir pasiryžimu užsiaugina, todėl geru specialistu tampa. Taigi, labai svarbi astrologijos dėstytojo kokybė, nes jis sudeda studentams etinius (vertybinius) ir profesinius (teorinius) pagrindus, tačiau kiekvienas savaip, vadinasi, pagal karmos suteikiamas galimybes juos priima ir supranta, todėl būsimo darbo kokybė labiausiai priklauso nuo kiekvieno nuoširdaus mokymosi, to prasmę sau ir kitiems suprantant, ir, žinoma, sąmoningo darbo su savimi ir gaunama medžiaga. Iš tiesų kuo platesnis dėstytojo suvokimas, tuo didesnės galimybės atsiveria jo studentams, nes jis jiems Kelio kryptį parodo ir reikiamais, tam Keliui svarbiais idealais uždega. Visa kita – studento darbas. Jeigu dėstytojas veda kursus tik siekdamas pasipelnyti ir astrologijos, padedančios žmogui rasti Kelią į Save Tikrąjį ir savo Paskirtį, prasmės nesupranta, todėl neturi idealų, sunkią piktnaudžiavimo sakraliniais mokymais, manipuliavimo kitų žmonių sąmone ir ydingo mokytojavimo karmą susikuria, nes Kosminės Evoliucijos bei Kosminės Tiesos ir Tvarkos įstatymus pažeidžia, juo patikėjusius žmones suklaidina. Dėl šios priežasties rimtai turėtų susimąstyti tie astrologijos „mokytojai“, kurie atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius nesuvokia, o gal dėl to tą atsakomybę atmeta ir teigia, kad karmos dėsnis jų neveikia. Saugokitės tokių, nes jeigu pas juos einate, vadinasi, juos palaikote, pritariate tokiam astrologijos išniekinimui, taigi, esate bendrininkai, todėl kada nors teks už tai atsakyti pagal karmos dėsnio reikalavimus.
Astrologijos mokyklų (tiek vakarietiškos klasikinės, tiek vedinės, tiek rusiškos, tiek amerikietiškos) atstovų būna įvairių. Vienų pasaulėžiūra materialistinė, todėl jie astrologiją kaip prognostikos priemonę naudoja; kitų – fatalistinė, taigi, jų įsitikinimu, viską valdo likimas, o žmogus nesikeičia ir nieko negali pakeisti, dėl to visi įvykiai ir ligos iš anksto numatyti ir neišvengiami; dar yra mistifikatorių, kurie atmeta racionalų protą ir pasitelkia savo regėjimus, bet nesigilina į jų prigimtį. Tačiau vertingiausi tie, kurie derina analitinį protą su intuityviuoju suvokimu, atėjusiu per apsivalymo praktikas. Paprastai jie patys ir jų gyvenimiški prioritetai neišvengiamai keičiasi, todėl radę savo sielos Kelią jie gali ir kitus įkvėpti savo Keliui.
Kalbant apie astrologijos dėstytojus ir „mokytojus“, galima suprasti, kad žmogui, kurio pasaulėžiūra dar nėra iki galo susiformavusi, lengviausia perimti savo dėstytojo pasaulėžiūrą, ypač mokymams trunkant ilgiau nei trejus metus.
Kalbos apie dvasingumą, vegetarizmas, veganizmas, Guru turėjimas dar nenusako žmogaus dvasingumo, tik parodo, kad jis tuo domisi. Daug dabar tų, kuriems dvasios dalykai įdomūs, bet jie nė už ką nesutiktų atsisakyti savo vartotojiško mąstymo ir gyvenimo būdo. Tas, kuris dvasingumu žaidžia, retai įsivaizduoja reikalavimus, susijusius su švaros kokybe ir atsakomybe už savo naujos kokybės energijos pasireiškimą. Dabartiniame pasaulyje tie žaidimai šventus dalykus baisiomis grimasomis iškreipia, o nesupratimas, godumas gamtą niokoja ir stichijas įaudrina, todėl žmonija vis patiria susikurtų priežasčių pasekmes per karus, kataklizmines situacijas, naujus virusus ir t. t.
Taigi, astrologas privalo nuolatos savo kokybe rūpintis ir tobulintis, nes planetos ir žvaigždės tam, kuris nuoširdžiai dirba, vis plačiau savo sluoksnius atveria. Gero astrologo mintys turi būti ramios, emocijos irgi niekaip nebetrukdyti. Tai reiškia, kad jam reikia išmokti visiškai save kontroliuoti, nes tiktai taip sugebės išvengti asmeniškumų; toks turėtų būti ir geras dvasininkas. Tik tas, kuris mąsto aiškiai, žvelgia plačiai, gali pamatyti žmogui svarbią situaciją įvairiais aspektais ir suvokti esmę. Tada praverčia ir psichologo sugebėjimai: tą esmę žmogui perteikti taip, kaip šis pasirengęs girdėti. Astrologas turi suteikti jam aiškumo, t. y. įvardyti priežastis to, kas su juo vyksta, ir paskatinti svarbiausiam žygdarbiui – pasikeisti, nebekartoti tų pačių klaidų, palaikomų senų mentalinių programų. Tai reiškia, kad to darbo negalės atlikti toks astrologas, kuris nenori pripažinti savo silpnybių ir ydų arba jas žino, bet su jomis nedirba. Todėl tiems, kurie užsiima astrologija, pirmiausia reikia dirbti su savimi, o ko nors nesuprantant kreiptis į labiau suprantančiuosius arba su kolegomis pasitarti. Tikėjimas Dvasia, jos pirmenybe ir idealais svarbus vertybiniu kontekstu. Jį kiekvienas pats turi iškentėti, nes tikėjimas idealais niekaip ir nuo nieko nenusirašomas. Nusirašyti idealai skatina fanatizmą, neadekvatų savęs priėmimą ir tokį elgesį. Savojo Tikėjimo iškentėjimas pakeičia žmogų iš esmės, dėl to tik taip jis aiškiai suvokia, kas sąžininga ir kas nesąžininga, kas tinka ir kas netinka, ką galima žmogui sakyti, o ko – jokiu būdu negalima.
Todėl tas, kuris užsiima astrologija 5–7 metus, tačiau pats realiai nesugebėjo pasikeisti, iš tikrųjų neturi teisės konsultuoti kitų. Negali teikti konsultacijų kitiems ir dvasinių vertybių, kylančių iš pagrindinių trijų kosminių principų (linkas), savyje neturintis arba jų prasmės nesuprantantis žmogus. Dvasingumas auginamas išgyventų patirčių, atveriančių naują suvokimą, skausme. Jis grūdinamas vis kylant temperatūrai, kurią sukelia širdies ugnies įsidegimas, ir patiriant aktyvius išbandymus, per kuriuos temperatūra žaibiškai krenta iki stingdančio šalčio atsidūrus prie lemtingos ribos, atrodančios kaip mirtis. Esant patogiai temperatūrai senos sukietėjusios mentalinės programos lieka tokios pačios, todėl ir transformacija negali vykti. Esminei transformacijai būtinas dvasinės energijos pritekėjimas, sukeliantis uranišką įtampą, privedančią žmogų prie lemtingos ribos: arba – arba. Apie Dvasią gražiai kalbantis dvasinis vartotojas nėra nusiteikęs tokios įtampos patirti, dėl to vos ją pajutęs traukiasi į komfortiškesnę aplinką. Jis nenori atsisakyti įprastų patogumų ir garantijų net jeigu jaučia sielos nepasitenkinimą, iš pradžių pasireiškiantį kaip širdies graužatis: lyg ir visko gyvenime pakanka, bet… vis trūksta kažko, ko jokie daiktai ir išoriniai pasiekimai ar dalykai neužpildo… Daug kam norisi tai, kas nepatinka savo gyvenime, nurašyti nematomam Likimui, nes taip paprasčiau, nei prisiimti atsakomybę už savo klaidas, jas taisyti ir keistis. Yra dvasinį kelią įsivaizduojančiųjų kaip rojų. Tai – jų iliuzija.
Todėl labai mažai yra tų, kurie į atsisakymų to, ko sielai nebereikia, Kelią žengia. Atsisakymai – tai pradžia ir pasiryžimo išbandymas. Jie veda į išlengvėjimą iš visų materialių, emocinių ir mentalinių prisirišimų, pasirenkant kilimą link neapčiuopiamos žvaigždžių, arba Dvasios, Šviesos.
Ištrauka iš Audronės Ilgevičienės-Astrėjos knygos „Antropoteosofinė astrologija. I tomas“, p.22-32.