Astrologijos galimybės neaprėpiamos, todėl daugėja specifinių jos rūšių, priklausomai nuo žmonių poreikių, nes iš esmės viską galima apskaičiuoti žinant tikslų laiką ir vietą.
Taigi, skaičiavimus visi atlieka lyg ir taip pat arba tai padaro kompiuteris, bet labai skiriasi tų pačių aspektų ir pozicijų traktuotės. Taip yra dėl to, kad traktavimas priklauso nuo traktuotojo, šiuo atveju astrologo, tiksliau – nuo jo profesionalumo ir dvasinio lygmens. Kuo astrologo dvasinis lygmuo aukštesnis, tuo platesnis tų pačių dalykų matymas, įžvelgiamos galimybės, taip pat galimos problemos ir būdai, kaip būtų galima jas spręsti. Kuo jo dvasinis lygmuo žemesnis, tuo traktuotės kategoriškesnės, fatalistiškenės, buitiškesnės, akcentuojamos konkretybės. Suprasdamas, kad visas karmines priklausomybes palaiko pats žmogus, užsispyrusiai įsikibęs tiek į savo, tiek į giminės senas mąstymo programas, tiesiogiai darančias įtaką jo elgesiui, santykiams, kalbėjimui ir mąstymui, aukštesnio dvasinio lygmens astrologas skatins jį tas programas pamatyti ir keisti, t. y. bandyti pasielgti kitaip nei įprastai, taip pamažu ir jis pats keisis. Buitinės ir fatalistinės sampratos astrologas pateiks įvykių išklotinę ir teigs, kad viskas iš anksto nulemta, todėl žmogus negali pasikeisti. Taigi, tai dvi iš esmės skirtingos sampratos. Pirmoji remiasi žmogui Dievo duota laisvo pasirinkimo teise, antroji tą teisę pamiršta, jos nežino arba atmeta.
Profesionalumas – tai gilus savo dalyko išmanymas, pasiekiamas mokantis, studijuojant, tyrinėjant ir praktikuojant. Pasaulyje nemažai astrologų profesionalų, puikiai išmanančių prognostikos metodus ir astropsichologiją. Deja, dalis jų labiau panašūs į mokslininkus, nenusiteikusius matyti dvasinės astrologijos pusės. Kai kurie lyg ir priima požiūrį, kad planetos nėra vien tiktai negyvi dangaus kūnai, tačiau jos „nekalba“ su jais. Dauguma jų stengiasi nutylėti savo požiūrį į Dievą. Yra ateistų.
Tie profesionalai, kurie astrologiją įvardija kaip dvasinę sistemą, laikosi požiūrio, kad planetos ir žvaigždės turi individualią daugiaplanę sąmonę, pasireiškiančią atskirais pasauliais, bet kartu tie pasauliai priklauso visumai. Jiems savaime suprantama, kad kaip Žemė ir jos gyventojai gyvena savo gyvenimą, taip yra ir su kitomis planetomis, tačiau jų gyventojai yra subtilesnių formų ir būvio, todėl nematomi. Žemė – tai vieta, kurioje sielos fizinį kūną įgyja ir materialų gyvenimą gyvena, dėl to materialistinės sampratos žmonėms tikra yra tai, ką jie savo įprastais pojūčiais fiksuoja ir ką mokslas įrodė, visa kita – neegzistuoja.
<…> Kuo žmogus labiau susivokęs, vadinasi, švaresnis, tuo daugiau jam veriasi skirtingų subtiliųjų planų, todėl ir priežasčių – pasekmių linijos matomos. Tai reiškia, kad jis vienu metu savo dvasiniu žvilgsniu lyg kokiame daugiaplaniame kompiuteryje regi daug tos pačios problemos sprendimo variantų, kurių pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo ir inicijuotų sprendimų. Toks astrologas mato, ką ir kiek sakyti, o kada geriau patylėti, bet atsisako dirbti su žmogumi, jeigu suvokia, kad šis jo negirdės arba nebegirdės, nes dirba tik su tais, kurie stengiasi jį išgirsti, tuščiai neatsikalbinėja, darbo su savimi nuoširdžiai imasi, kadangi didžiulę prasmę mato.
Tas astrologas yra profesionalas, kuris pats pasikeitė ir savo gyvenimą pakeitė, todėl praktiškai žino to pasikeitimo vertingumą. Taigi, jis žino, kad tai įmanoma ir kaip tai veikia, todėl skatina tai daryti ir kitus, kad išsilaisvintų iš karminių situacijų spaudimo, kartu supranta, kad pasikeitimo efektas ir evoliucijos kokybė priklauso ne nuo ko nors kito, o tik nuo paties to siekiančio žmogaus.
Visų ydų motina – puikybė. Kuo ji didesnė, tuo žmogus turi daugiau ydų, kurių nepripažįsta arba nenori pripažinti, arba teigia esąs švaresnis už šventąjį. Toks mėgaujasi savo įtaka žmonėms, dėl to piktnaudžiauja astrologija, kitais sakraliniais mokymais ir vaidina visažinį mokytoją. Jo pranašavimai neprofesionalūs, kategoriški, daugiau susiję su materialaus ir asmeninio gyvenimo klausimais, kurie labiausiai domina pas jį ateinančius žmones. Dažnas atvejis – gyrimasis įvairiais diplomais, siekiant pademonstruoti savo vertę. Deja, toks žmogus panašus į tuščią puodą, kuris garsiai skamba.
<….> Astrologo paskirtis – suteikti žmogui aiškumo ten, kur tirštas rūkas tvyro, dėl to jo paties žvilgsnis turi būti aiškus. Tam būtinas vidinis švarinimasis, kuris ir nužymimas minėtaisiais Kelio etapais. Nesvarbu, kiek astrologas žino ir mato, dažnai jis žmogui pasako tik šimtąją to dalį ir savo žiniomis nesipuikuoja.
Etapas po etapo vykstant vidiniam apsivalymui, astrologui vis plačiau veriasi planetų ir žvaigždžių sąmonės sluoksniai. Jis pradeda regėti visų kosmoso objektų tarpusavio sąveiką ir žmogaus poziciją joje, taip atsiveria Didžiajam Kosminiam Kūnui ir jo veikimui savyje, nes jo dalele pasijunta. Taigi, to, kuris vis labiau pasišvenčia darbui dėl kitų ir nuolatos vystosi, dvasinis lygmuo visą laiką kinta.
Dvasia netikintis profesionalas gali žmogui pasakyti: „Tau bus taip“, „Tau neskirta su juo būti“, tačiau tas, kuris Dvasia tiki ir su savimi dirba, niekados taip neteigs, nes žino, kad žmogus daug ką gali pakeisti tikslingai keisdamasis. Dvasia tikinčio astrologo viduje darbo etika ir taisyklės savaime taps aiškios, todėl jis žinos, ką galima sakyti, o ko – ne.
Astrologai, nepriklausomai nuo to, ar priklauso kokiai nors mokyklai, ar savamoksliai, skirstomi pagal sąmoningumo lygmenis.
Nulinis lygmuo – astrologas būrėjas, turintis daug ambicijų, bet mažai supratimo. Jis gali dirbti ankstesniame skyriuje įvardytais astronominiu arba buriamuoju lygmenimis.
Pirmasis lygmuo – astrologas prognostikas, labiau vertinantis prognostinę astrologiją, naudojantis sau priimtinos sistemos metodikas. Jis gali dirbti jausminiu, jutiminiu ir prognostiniu vartotojiškuoju lygmenimis.
Antrasis lygmuo – astropsichologas, žinantis ir taikantis prognostinę astrologiją, tačiau labiau linkęs ieškoti problemų priežasčių žmogaus charakterio savybėse, kartu randantis būdų, kaip su tuo dirbti. Jis dirba mentaliniu-struktūriniu ir astropsichologiniu lygmenimis.
Trečiasis lygmuo – evoliucinis astrologas, nuolatos dirbantis su savimi, astrologijoje derinantis gamtos mokslus, filosofiją, psichologiją ir ezoteriką. Jis taiko prognostiką ne buitiškai, o tam, kad atkreiptų žmogaus dėmesį į svarbius savo gyvenimo ciklus ir laikotarpius, ypač skatinančius dvasinį pabudimą, kartu dirba kaip psichologas, gydytojas ir, jeigu reikia, sielovadininkas. Jis dirba mentaliniu, struktūriniu ir Dvasios minties lygmenimis.
Ketvirtasis lygmuo – astrosofas (gr. astron – žvaigždė + sophia – išmintis), arba astrologas, kuris yra ir dvasininkas, ir magas, matantis be galo daug, bet pasakantis žmogui tiktai tiek, kiek šis tuo metu gali išgirsti. Jo darbas – paskatinti žmogų eiti savo Paskirtį atitinkančiu Keliu, nurodyti svarbius periodus ir paaiškinti, kad svarbu jų nepraleisti, taip pat perspėti dėl lemtingų klaidų, kenkiančių ne kūnui, o sielos evoliucijai. Jis gali dirbti ir mentaliniu-struktūriniu, ir Dvasios minties, ir dvasiniu lygmenimis, priklausomai nuo žmogaus, kuris į jį kreipiasi, supratimo galimybių.
Nesunku suprasti, kad nuliniam sąmoningumo lygmeniui priklauso daugybė save astrologais vadinančiųjų, kuriuos įvairaus plauko astrologijos mokyklose ir kursuose kepte kepa žemo sąmoningumo lygmens, atsakomybės už piktnaudžiavimą sakraliniais dalykais ir kitų žmonių sąmoningumu nesuprantantys arba ją neigiantys, lengvai pasipelnyti siekiantys žmogeliai. Dažniausiai jie patys yra baigę panašias mokyklas arba išklausę tokius kursus, arba tiesiog perskaitę keletą astrologijos knygų, turi kompiuterines astrologines programas ir yra nusprendę, kad gali būti astrologais. Tai niekdariai, kurie savo netikusiu darbu išniekina šventąją astrologiją.
Visame pasaulyje lengva rasti kursų, trunkančių nuo trejų metų iki kelių savaičių, pasiūlą. Juos baigusieji įsivaizduoja jau galintys konsultuoti žmones. Tokie „astrologai“ panašūs į pirmojo medicinos kurso studentus ar neseniai pradėjusius dirbti slaugytojus, kurie imasi operuoti ligonius. Paprastai jie kupini nepatenkintų savirealizacijos ambicijų, neadekvačiai vertina save, savo žinias ir galimybes, nejaučia atsakomybės už šventosios astrologijos išniekinimą ir laiko ją lengvu pasipelnymo šaltiniu. Šie „specialistai“ plačiai viešinasi interneto erdvėse, pramoginėse televizijos laidose, rimtais veidais kalba niekus, žaidžia žodžiais ir jausmingais patikliais žmonėmis. Jų sąžinė tyli, kai jie per savo konsultacijas psichologiškai luošina žmones kalbėdami kategoriškai ir taip programuodami tam, kas galėjo ir nenutikti, jeigu būtų laiku atlikti tam tikri veiksmai. Norėdami pasipuikuoti savo žiniomis, kurios, deja, menkos, jie prikalba daugiau, negu mato. Geras astrologas niekados taip nesielgtų. Žemo sąmoningumo lygmens „astrologas“, netikusiai traktuodamas prastus aspektus arba tiesiog nieko nežinodamas apie astrologo darbo etiką, gali tiesmukai numatyti žmogaus mirtį arba netektis. Šios knygos autorei savo praktikoje teko sutikti daug tokiu būdu pažeistų žmonių ir matyti jų reakcijas artėjant lemtingajai datai. Labai sunku išsilaisvinti iš taip įdiegtų programų, nes jos įsirašo į žmogaus pasąmonę kaip ypač svarbūs dalykai, dėl to bet kokio lygmens astrologui būtina žinoti, kad nevalia žongliruoti mirties ir svarbių netekčių datomis.
Kaip minėta, tokie „astrologai“ paprastai mažai tėra girdėję arba visai nieko negirdėję apie astrologo darbo etiką, todėl būtent jie tampa visuotinės pajuokos objektu, įrankiu astrologijai juodinti ir užtvirtina visuomenėje paplitusią nuomonę, kad astrologija – šarlatanizmas arba, geriausiu atveju, žaidimas siekiant įdomiau praleisti laiką.
Tie iš jų, kurie apie sakralines Misterijas kalba, nieko apie jas nežino, nes kada jos vyko, galėjo dirbti nebent patarnautojais, tačiau nebuvo jų dalyviai, o jeigu ir buvo, jau pirmųjų išbandymų neišlaikė ir buvo išmesti. Taip jau yra, kad netgi kritusieji Didžiajame Kelyje žino: sakraliniais mokymais piktnaudžiauti griežtai draudžiama, nes patys už tai gyvybės atėmimu galėjo būti nubausti, todėl ir dabar vengia kišti rankas prie astrologijos.
Šio lygmens atstovų, užsiimančių astrologija, dabar padaugėjo beveik iki 80 proc.
Pirmojo lygmens astrologu galima būti neperėjus nulinio, t. y. okultinės ir karminės atsakomybės nesuprantančių dvasinių neregių, lygmens. Šio lygmens astrologu dažniausiai tampama baigus kurią nors rusų arba kitą astrologijos mokyklą, institutą, kur mokslas trunka ketverius ar daugiau metų, o baigiant rašomas diplominis darbas. Toks mokslas ir diplominis darbas priverčia žmogų mokytis atsakingai. Yra savamokslių arba tų, kurie turėjo mokytoją, tačiau dirbo rimtai, nes astrologijos mokyklos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado tik paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, vadinasi, po pertvarkos. Užsienyje iki to laiko tokių mokyklų taip pat buvo mažai. Dalis šių žmonių, tapusių profesionalais, pereina į kitą lygmenį ir patys kuria mokyklas, kuriose astrologijos mokoma panašiai, kaip ir jie mokėsi, vadinasi, rimtai, kaip aukštojoje mokykloje. Tokių yra gerokai mažiau. Jie skiria didelį dėmesį prognostikai, kuri susipynusi su astropsichologija. Kai kurie iš jų laikosi fatalistinio požiūrio. Tokie astrologai jau suvokia atsakomybę už savo darbą su žmonėmis, tačiau kai kuriems tai ne iki galo suprantama.
Šio lygmens astrologų yra apie 10 proc.
Antrojo lygmens astrologu tampama perėjus pirmąjį lygmenį ir įsitikinus, kad žmogus keisdamasis gali veikti bet kuriuos įvykius. Daugelis mėgsta sakyti, kad tai sunku padaryti. Tokie žmonės yra atsikalbinėtojai. Kreipęsi į šio lygmens astrologą, vėliau jie gali pereiti pas nulinio lygmens astrologą, kuris pasakos tai, ką tie žmonės nori girdėti, ir neįkalbinės dirbti su savimi. Taigi, antrojo lygmens astrologas jau pats dirba su savimi, todėl žino, koks sunkus, bet prasmingas šis darbas. Ta patirtis dar labiau praplečia astrologinių interpretacijų gylį ir plotį, todėl žmonėms galima padėti gerokai daugiau, priklausomai nuo jų pačių noro su visu tuo dirbti. Žmogui uždavus klausimą, astrologas neturėtų jo kamantinėti apie savo būsenas, nes jis visas jų ir situacijos priežastis nuskaito iš tranzitinių planetų pozicijų ir gimimo horoskopo. Jis mato kryptį, kur link keitimasis svarbiausias, ir pamokas, kurias pirmiausia reikia išmokti. Mineralų nešiojimas, dvasinės praktikos, savistaba ir kt. tampa šio lygmens astrologo darbo dalimi. Jis neskuba mokyti kitų astrologijos, nes kuo labiau atsiveria astrologijos gylis, tuo aiškiau suprantama atsakomybė už visas astrologines interpretacijas, o juolab mokymus, todėl jo vedami kursai gerokai rimtesni nei tie, kuriuos veda pirmųjų lygmenų astrologai.
Šio lygmens astrologų yra apie 5 proc.
Trečiojo lygmens astrologas – tai profesionalus Dvasiai atviras žmogus, jau perėjęs pirmąjį ir antrąjį lygmenis. Jam vis plačiau matosi visa ko sąsajos, todėl ir priežasčių – pasekmių linijos bei jų susikryžiavimo taškai. Toks astrologas žino gerokai daugiau, negu pasako žmogui, niekaip jo neprogramuoja, nesiekia pririšti prie savęs (ankstesniuose etapuose dar gali kilti toks noras), tačiau stengiasi suteikti aiškumo tais klausimais, kurie jam rūpi, atveria problemos priežastis, kurios yra pačiame žmoguje, paaiškina darbo su savimi reikiamybę ir galimybes, paskatina su visu tuo dirbti ir būtinai pasitikėti savimi, savo jėgomis ir Dievu. Jis skatina svarbiausius pasirinkimus senų ir naujų energijų susikirtimo laiku, įgalinančius esminius pasikeitimus, padedančius išeiti iš seno užstrigimo. Tapęs profesionalu, šis astrologas gali mokyti kitus astrologijos.
Tokių astrologų mažai, galbūt apie 3 proc.
Ketvirtojo lygmens astrologas beveik nebevadina savęs astrologu, nes jam pradeda vertis ir nuolatos veriasi kosminė sąmonė. Šiam žmogui astrologija – šventa. Ji padėjo jam tapti tuo, kuo jis yra dabar. Toks žmogus atviras dvasinei energijai, nes jau apvalė savo psichinę ir mentalinę energiją, todėl gali suteikti Dvasios impulsą kiekvienam, pas jį atėjusiam, tačiau nuo žmogaus priklauso, ar jis priims tą impulsą ir kaip priims, ar nepriims, atstums. Šio lygmens astrologas žino savo Paskirtį ir ją vykdo, astrologija užsiima tiek, kiek jo Paskirtis leidžia ir pats nusprendžia, todėl gali dirbti su Dvasios impulsą priėmusiaisiais, Didžiųjų Misterijų Kelyje esančiaisiais, o su kitais tai daro retai.
Tokio žmogus astrologijos mokykla gerokai skiriasi nuo įprastų akademinių astrologijos mokyklų, nes jis savo studentus į Misterijų Kelią įveda, atveria jų sugebėjimus tiek, kiek tai įmanoma ir patys žmonės tam atviri. Todėl tiems, kurie tame Kelyje kažkada buvo, toks mokymas labai tinka, o kitiems gali būti nepriimtinas dėl keliamų didelių reikalavimų. Tie reikalavimai skatina vidinį apsivalymą, ugdo profesionalumą ir atsakomybę už savo veiksmus ir darbus. Mokymai gali trukti mažiausiai šešerius metus ir ilgiau. Toks žmogus skatina studentus pažinti save, lavinti analitinį protą ir intuiciją, per astrosofiją atpažinti savyje ir aplinkoje kosminių principų sąveiką ir kosminių dėsnių veikimą.
Astrosofija – tai mistinis mokymas apie žmogaus, kaip mikrokosmo, atitikmenį makrokosmui. Vadinasi, įvairios brandos sielos inkarnuojasi tam, kad bręstų ir rastų dermę su makrokosmo harmonija.
Toks astrologas padeda sieloms rasti savo tikrąją vietą ir joje esant vykdyti savas užduotis: brandžiai sielai jos vienokios, jaunesnei – kitokios, nes jų dvasinis potencialas skirtingas.
Tokių žmonių Žemėje – vienetai, vadinasi, galbūt vos iki 2 proc. visų, užsiimančių astrologija, o gal ir dar mažiau.
Ištrauka iš Audronės Ilgevičienės-Astrėjos knygos „Antropoteosofinė astrologija. I tomas“, p.61-75.