Astrologija – tai mokslas apie žvaigždes, arba žvaigždžių mokslas. Žvaigždės yra šviesuliai, o tai, kas šviečia, senovėje buvo laikoma šventa, todėl ir astrologija buvo laikoma Dievų, vadinasi, šventuoju mokslu. Vyravo įsitikinimas, kad tiktai patys Dievai, nusileidę į Žemę tam, kad išmokytų Žemės vaikus pasirūpinti savimi ir aplinkiniais, galėjo išmokyti šio mokslo kelis pačių pasirinktus žmones. Tie žmonės vėliau buvo vadinami išminčiais, žyniais arba tiesiog mokytojais. Be žynio, sugebančio suprasti žvaigždes, kartais laikomo likimų žinovu, šalyse nebūdavo priimami jokie svarbūs sprendimai. A. Beinorius teigia, kad „Indijoje astrologas turėjo žynio – brahmano autoritetą, šventikai į jį kreipdavosi (ir tebesikreipia) visais religinio, ritualinio gyvenimo klausimais. <…> pasak astrologijos enciklopedijos Bṛhatsaṃhitā, parengtos išminčiaus Varahamihiros: „Lai tas, kas nori laimingai gyventi, neapsistoja šalyje, kurioje nėra gero astrologo, nes šis – lyg visuomenės akys apsaugo šalį nuo nuodėmių. Astrologiją studijavęs ir žmonių likimus išskaitęs žmogus niekada nepateks į pragarą, bet pasieks Brahmos pasaulį“ (Bṛhatsaṃhitā, I.29).
Tradiciškai laikomasi nuomonės, kad mokslas apie dangaus šviesulius buvęs dievų prerogatyva. Pats dievas kūrėjas Brahma savo žinias apie tai perdavęs saulės dievui Sūrjai, o jau iš jo ištisa dievų ir pusdievių grandine šis mokslas pasiekęs didžiuosius mitinius Vedų išminčius: Gargą, Brihų, Naradą, Parašarą, Badarajaną, Satjačarją ir kitus, su kurių vardais siejamos atskiros astrologijos mokyklos. <…>
Naujas astrologijos raidos etapas sietinas su graikų–babiloniečių idėjų absorbavimu. Išsamios studijos Origins of Astrology autorius Jack Lindsay teigia, kad graikų astrologija atsirado III a. pr. Kr., o jos praktikuotojai tradiciškai buvo vadinami „chaldėjais“. Helenistinė astrologija esmiškai buvo Mesopotamijos ir Egipto astralinių religijų bei graikų astronominių skaičiavimų, grindžiamų Ptolemėjo darbais, derinys. <…> Zodiakinė trisdešimties laipsnių dvylikos dalių sistema kaip saulės ir planetų judėjimo atskaitos sistema Babilone buvo naudojama nuo priešistorinių laikų: nuo 1800 m. pr. Kr. ir beveik iki 500 m. pr. Kr. Terminas „zodiakas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio zodion, pažodžiui „gyvūnai“ ar „gyvūnų ratas“. Zodiako ženklai minimi Platono dialoguose, nors pirmą kartą juos visus apibūdina Eudoksas. Persų laikotarpiu (538–331 m. pr. Kr.) zodiako žvaigždynus Mesopotamijoje reprezentavo tos pačios figūros kaip ir Graikų tradicijoje.
<…> plačiau palaikoma kita versija, kad zodiakas Indiją pasiekė tik II amžiuje, kai išminčius Javanešvara 149 ar 150 metais iš graikų kalbos į sanskritą išvertė traktatą (greičiausiai helenizuoto Egipto, Aleksandrijos kilmės) apie horoskopų sudarymą. Taip į indų astroleksikoną pateko ir pats graikų žodis hōra, tiesiogiai siejamas su gimimo horoskopų sudarymu konkrečiam laikui“ (2, p. 42–44).
Šis nedidelis rakursas į praeitį atskleidžia, kad senovėje išmintis buvo itin gerbiama. Anuomet vyravo gilus Tikėjimas, kad viskas, kas matoma ir nematoma tiek danguje, tiek Žemėje ar bet kur kitur, yra gyva ir nuolatiniame sąryšyje esti, todėl viskas, kas galėtų nutikti Žemėje, turi savo konkretų laiką ir vietą. Tai reiškia, kad bet kurie atsitiktinumai iš tiesų yra dėsningumai, kuriuos galima nuskaityti iš dangaus kūnų padėties konkrečiu laiku tam tikros vietos ir objekto atžvilgiu.
<…> Šventraščiuose minima, kad Dievai ateina iš dangaus. Žvaigždėto dangaus dieviškumas būdavo ypač pabrėžiamas antikos laikais. Ciceronas savo traktate „Apie dievų prigimtį“ rašė: „Eteryje gimsta žvaigždės, todėl galima manyti, kad joms būdinga savybė jausti ir mąstyti. Iš čia seka, kad žvaigždės turėtų būti priskirtos dievams. Dievai – tai ta pati Saulė, Mėnulis ir kitos planetos, ir nejudančios žvaigždės, kurių švytinčius pavidalus ir nuostabią jėgą mes matome, ir dangus, ir pats pasaulis, ir tie kiti daiktai ir jėgos, kurie egzistuoja didelei žmonijos naudai ir gėriui.“
Visa ta neaprėpiama didybė ir galybė atsirado iš Pirmapradžio, todėl Vienatinio Veido ir pavidalo neturinčio Kūrėjo, kuris nematomas, bet dėl savo galingiausio potencialo visur esantis, per savus kūrinius skirtingos sąmonės pasauliuose veikiantis. Tas Pirmapradžio Kūrėjo veikimas Didžiąja Kūryba vadinamas. Toji Kūryba savaiminė, tačiau iš tiesų veikia pagal antropoteosofijoje įvardytus tris pagrindinius kosminius principus:
- Visuotinės Harmonijos ir Meilės principą,
- Visuotinės Tvarkos ir Tiesos principą,
- Visuotinės Evoliucijos principą.
Skirtingose religijose tie principai įgyja savus dieviškuosius pavidalus ir Šventąja Trejybe vadinami.
Kūrėją, arba Dievą, įprasta sieti su Šviesa ir Gėriu. Tai reiškia, kad tų principų laikymasis veda į Šviesą ir Gėrį, o jų nesilaikymas apniaukia ir aptemdo Šviesą, todėl vadinamas Blogiu. Dievo, arba Šviesos, antipodą žmonės visais laikais vadino Tamsos valdovu, Tamsiumi, Šėtonu.
Taigi, kur Jūs visus tuos dieviškuosius veikėjus galite rasti? Ar jie gali turėti savo buveines, kūną arba veidą? Ir taip, ir ne.
Jeigu realiu pasauliu laikysite žemiškąjį, tai nei konkretaus Dievo, nei velnio jame nerasite. Tuomet Jūs žiūrėsite į Saulę ir žvaigždes, tačiau matysite jas tiktai kaip dangaus šviesulius, tarkim, kaip lempas kambaryje, vadinasi, be jokios gyvybės ir dieviškųjų galių.
Jeigu realiais laikysite dvasinius pasaulius, juose rasite viską kaip idealios kokybės sąmonės apraiškas. Tada Saulė ir žvaigždės Jums taps dieviškosios sąmonės raiškos objektais su sava neišpasakytai galinga specifine energija, skleidžiančia Šviesą ir galinčia suteikti gyvybę.
Buvo sakyta, kad jeigu savo akimis ko nors nematote ir pojūčiais negalite atpažinti kaip esantį, tai nereiškia, kad aplink Jus iš tiesų yra tuščia, nieko nėra. Jus supa ir veikia įvairūs kokybiškai skirtingos energijos srautai, nes visi objektai ir subjektai skleidžia savo energiją, kurią žmogus sąmoningai arba nesąmoningai į save priima. Ją skleidžia ir pats žmogus. Toji jo skleidžiama energija, kaip ne kartą aiškinta, tiesiogiai priklauso nuo turimos vidinės energijos kokybės, susidedančios iš fizinio kūno būklės, emocijų būklės, nusakančios psichinės energijos kokybę, ir minčių krypties (pozityvumo, negatyvumo) bei jų mentalinės energijos stiprumo. Retas žmogus yra taip apvalęs savo psichinę ir mentalinę energiją, kad galėtų atsiverti dvasinei, nes tam didžiulis nuolatinis, sistemingas, vidinę švarą palaikantis vidinis darbas ir specifinis gyvenimo būdas būtini. Taigi, nepakanka būti geru krikščionimi ar netgi kunigu, laikyti save guru ar žmonių gyvenimo nulėmėju ir pan. Svarbiausias faktorius – žmogaus vidinės energijos kokybė, nes, pagal vibracijų atitikimo dėsnį, jis pajėgus prisitraukti vadovus tik iš tų planų, iki kurių pagal savo energijos išlengvėjimo kokybę gali savo sąmone pakilti. Kuo švaresnė žmogaus vidinės energijos kokybė, tuo geriau jis pažįsta save, plačiau mato viską, kas vyksta, ir pasaulį, o kuo ji nešvaresnė, tuo labiau apsiblausęs jo žvilgsnis, todėl save neadekvačiai matydamas ir situacijų bei pasaulio negali aiškiai matyti. Dėl to ir sakome, kad švara padeda plačiau viską suprasti, o nešvara nesupratime žmogų laiko. Taigi, ir švara, ir nešvara pirmiausia su vidiniais, o ne išoriniais faktoriais sietini. Kuo žmogaus žvilgsnis švaresnis, vadinasi, kuo mažiau ydų užtemdytas, tuo aiškiau jam tampa, kad viskas: tiek tai, kas matoma, tiek tai, kas nematoma, tarpusavyje sąveikaudami egzistuoja, dėl to negali neveikti Žemės ir visko, kas yra ant jos ir joje, taip pat žvaigždės, planetos, praskriejančios kometos ir t. t.
Senovės išminčiai žvaigždes laikė Dievų buveinėmis. Tiems žmonėms buvo savaime suprantama, kad didesni dangaus kūnai stipriai veikia mažesniuosius, jie visi nuolatos judėdami tarpusavyje sąveikauja ir keičiasi energija. Todėl išminčiai savo darbu ir gyvenimu susikurta dvasine energija traukė tos išminties neturinčiuosius ir tapdavo jiems žemiškosiomis žvaigždėmis – orientyrais kelyje. Tokiems žmonėms jie buvo ir šventikai, ir mokytojai, ir gydytojai. Žinoma, jie žinojo dangaus šviesulių kelius ir jų poveikį viskam, kas gimsta ir vyksta Žemėje, todėl iš žmogaus gimimo laiko nuskaitydavo jo charakterį, atsineštas galimybes, taip pat bet kokių įvykių galimą raidą ir perspektyvas. Išminčiai dirbo ne su visais, o tik su tais, nuo kurių priklausė kitų žmonių ir tautos likimas. Jie atsižvelgdavo į dangaus kūnų rodiklius rinkdamiesi sau mokinius.
Deja, visais laikais buvo mokinių, išduodančių savo mokytojus ir jų mokymą, kaip ir tų, kurie tam tikrą dvasinį lygmenį pasiekia, tačiau išbandymų turtais ar valdžia neišlaiko, todėl jų sąmonė krenta. Taip šventosios astrologijos žinios, skirtos pašvęstiesiems, pateko į savanaudžių siauros sąmonės žmonių rankas ir buitiškai taikant buvo neatpažįstamai iškreiptos, sudarkytos. Taip kažkada buvusi šventoji dvasinė sistema, atverianti Dievų prigimtį, visų dvasinių mokymų ir religijų ištakas, taip pat Visatos paslaptis, buvo paversta vartotojų tarnaite ir pajuokos objektu.
Todėl ir šiandien sunku aptikti plataus suvokimo astrologą, kurio knygos atskleistų jo gilų astrologijos, kaip dvasinio mokymo, išmanymą. Tačiau galite rasti begalę menkaverčių paviršutiniškų nuo kitų autorių neplagijuotų rašinių, iškreipiančių tikrąją astrologijos prigimtį, supaprastinančių jos išmintį iki grubių būrimų. Atsiradus paklausai, horoskopų interpretacijas pradeda rašyti net patys žurnalistai, kaip šios knygos autorei ne kartą teko iš jų pačių girdėti. Pramokę naudotis kompiuterinėmis astrologinėmis programomis, paskaitę keletą arba netgi vos vieną knygą apie astrologiją, siauros sąmonės individai pasivadina astrologais ir ima pranašauti, taip dar labiau supainioja tuos, kurie jų klausosi. Siauros sąmonės žmonėmis vadintini tie, kurie atsakomybės už savo veiksmus ir tariamus žodžius, ypač naudojantis sakraliniais mokymais, nesupranta, todėl kalba bet ką ir bet kaip. Nusikaltimu sieloms laikytini metus, pusę metų arba net dar trumpiau trunkantys astrologijos kursai, kuriuos veda siauro supratimo žmonės, manantys, kad toks jų užsiėmimas – tai tiktai lengvas uždarbis. Deja, jie nesuvokia karminės atsakomybės, kurios neišvengia nė vienas, ypač piktnaudžiautojas sakralinėmis žiniomis. Šie nesupratėliai paruošia ir išpurena dirvą astrologijos oponentams, kurie dėl tokio „astrologų“ siautėjimo turi visą teisę teigti, kad astrologija yra nesąmonė, o astrologai – pasipelnyti trokštantys šarlatanai. Tuomet sąžiningai ir garbingai dirbantys astrologai gėdijasi net prasitarti, kad ir jie tuo užsiima. Taip kadaise buvęs garbingas užsiėmimas paverčiamas gėdingu.
<….> Sunki karma laiko žmogų tarsi voverę rate, kai jis lyg ir daug daro, stengiasi, tačiau niekas nesikeičia. Toks paprastai tam tikrose situacijose kaskart elgiasi pagal tuos pačius arba panašius elgesio modelius, todėl ir pasekmės – tokios pačios. Astrologija gali padėti pamatyti tuos pasikartojančius modelius, atsirandančius iš sustabarėjusių minties struktūrų, kurios atrodo saugios ir patikimos, nes jas seni įpročiai palaiko. Kartodamas tą patį, žmogus panašus į mokinį, kuris paliktas toje pačioje klasėje antriems ar netgi tretiems metams, bet užsispyrusiai daro tas pačias klaidas. Norint ištaisyti senas klaidas, būtina keisti savo mąstymo modelį ir elgtis kitaip. Tai ir yra išeitis iš asmeninės ir giminės karmos.
Dauguma žmonių mėgsta sakyti, kad keistis sunku. Taip, iš tiesų labai sunku, nes karminiai mąstymo modeliai gyvena žmogaus čakrose nuo gimimo, todėl keitimasis tuos modelius keičiant – tai žygdarbis. Už tą žygdarbį Jums niekas nesuteiks nei medalių, nei garbingų vardų, tačiau Jūsų siela seniai jo laukia. Jį atlikus gyvenimo kokybė keičiasi iš esmės, nes Jūsų mąstymas keičiasi. Taigi, tie, kurie apie garbingas Misijas svajoja, turi suvokti, kad jos neskiriamos tiems, kurie sielai būtino pasikeitimo žygdarbio neatliko.
Astrologija atskleidžia bet kokių problemų gilumines priežastis, paprastai susijusias su jau minėtomis netikusiomis mąstymo programomis, elgesiu ir klaidomis, padarytomis dėl jų, kartu pateikia išsilaisvinimo galimybes tam, kuris nori pasikeisti ir šiam žygdarbiui savo valią sutelkia, atsakomybės už savo sprendimus nevengia.
Ji nurodo svarbiausią esminių pasirinkimų laiką, kurio reikia nepraleisti, nes tas laikas – tarsi nurodytas išvažiavimo posūkis automobiliui švilpiant autostradoje, todėl gali ir nebepasikartoti.
Ji atskleidžia galimybes, kuriomis svarbu pasinaudoti, o to laiku nepadarius jos gali nebebūti suteiktos.
Visu tuo užsiima antropoteosofinė astrologija, traktuojanti gimimo horoskopą kaip praėjusių gyvenimų karmos nulemtą duotybę, kurią žmogus dabartiniame gyvenime gali ir privalo pakeisti ištaisydamas senas klaidas ir pats pasikeisdamas.
Ligos, vedybų, vaikų gimimo ar kitokių svarbių žmogaus gyvenimo įvykių išklotinė – tai buitiškai pateikiamos prognostinės astrologijos dalis, todėl ja nevertėtų pernelyg žavėtis pradedantiesiems astrologams, kaip ir tiems, kurie ieško tokių astrologinių konsultacijų, nes ko ieškote, tokį ir konsultantą prisitraukiate.
Reikėtų suprasti, kad tie patys prasti aspektai, iš kurių galima nuskaityti ligą, iš tiesų rodo karminių problemų pasireiškimo laiką, kai būtini ypač svarbūs sielai sprendimai. Tai lyg kelių sankryža. Tų problemų pasireiškimo efektai priklauso nuo žmogaus atsakomybės už priimtą sprendimą, nuo jo suprastų klaidų ištaisymo kokybės ir nuo jo sąmoningumo lygmens priimant sprendimą.
Šiame amžiuje labai dažnai vedybas ir vaikų gimimą nulemia ir reguliuoja patys žmonės, taigi, tai nebevyksta natūraliai, kaip anksčiau buvo įprasta, dėl to ir horoskope nurodytas laikas gali būti praleistas, nepanaudotas. Tai savaime keičia ateitį tuo kontekstu. Taip jau yra, kad laisvo žmogaus apsisprendimo faktorius veikia ir ateitį keičia kartais į gera, o kartais – atvirkščiai. Žmogaus, plaukiančio pasroviui ir labiau atsižvelgiančio į patogumus, kuriuos paprastai pokyčiai išbalansuoja, gyvenimą gerokai lengviau prognozuoti negu to, kuris savo gyvenimą į rankas atsakingai paima ir keičiasi. Tačiau esminiai posūkio taškai, planetų nužymėti, visados išlieka kaip pagrindinių pasirinkimų laikas, galintis keisti gyvenimo eigą į vieną arba kitą pusę.
Antropoteosofinė astrologija <…> skirta reabilituoti išniekintą astrologiją atskleidžiant jos galimybių gylį, kurie neišvengiamai priklauso nuo paties astrologo sąmoningumo lygmens. Tai reiškia, kad bet kokios pranašysčių traktuotės tiesiogiai priklauso nuo paties pranašautojo dvasinio lygmens, o tų pranašysčių realizacija – nuo žmogaus, kuriam pranašaujama, sąmoningumo lygmens. Vieni tai priima tiesiogiai, kiti susimąsto ir pasidaro išvadas ateičiai.
Todėl visi susivokę astrologai savo laiku teigė tą patį: astrologija nurodo galimybes, akcentuoja svarbius gyvenimo laikotarpius, tačiau tiktai nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis tomis galimybėmis pasinaudos, kokius pasirinkimus atliks svarbiausiais savo sielai periodais.
Ištrauka iš Audronės Ilgevičienės-Astrėjos knygos „Antropoteosofinė astrologija. I tomas“, p.11-22.