Klaudijaus Ptolemajaus veikalas „Tetrabiblos“ dažnai vadinamas „Astrologijos Biblija“, o pats autorius – senosios Vakarų astrologijos tėvu, vienu iš jos pionierių ir kruopščiu tyrinėtoju. Šiame straipsnyje pateikiami apibendrinimai apie šį, vieną seniausių iki šių dienų išlikusių astrologijos veikalų, į kurį gilinosi ir kurį studijavo Antropoteosofinės astrologijos asociacijos astrologai.
Klaudijaus Ptolemajaus keturių dalių traktatas „Tetrabiblos“
„Tetrabiblos“ (gr. Τετράβιβλος – „Keturios knygos“) keturių dalių traktatą parašė žymus senovės mokslininkas Klaudijus Ptolemajas II mūsų eros amžiuje. Klaudijus Ptolemajas (apie 90–apie 168 m.) – geografas, matematikas, astronomas ir astrologas, muzikos teoretikas, gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje, dabartiniame Egipte, valdant romėnams. Apie jo biografiją duomenų praktiškai nėra.
„Tetrabiblos“, parašytą maždaug 145–168 m., autorius pateikia kaip antrąją bendro astronomijos darbo dalį. Pirmoji dalis „Almagestas“ – to meto astronominių ir matematinių žinių sąvadas, išsamiausias senovės astronomijos traktatas, pasiekęs šiuos laikus. Pats Ptolemajus įvardija šią dalį kaip žvaigždžių ir planetų judėjimo prognozavimo metodiką, o „Tetrabiblos“ – kaip metodiką, skirtą prognozuoti šio judėjimo poveikį Žemei ir viskam, kas yra ant jos. Iki pat šių dienų Ptolemajaus „Tetrabiblos“ dažnai vadinama „Astrologijos Biblija“, o pats autorius – senosios Vakarų astrologijos tėvu, vienu iš jos pionierių ir kruopščiu tyrinėtoju (7, p. 235, 243).

Manoma, kad didžiąją dalį „Tetrabiblos“ veikalo medžiagos Ptolemajas galėjo surinkti iš ankstesnių šaltinių ir autorių, jungdamas tuometines graikų, egiptiečių ir babiloniečių astrologines tradicijas. Visgi skaitant kūrinį akivaizdu, kad Ptolemajas to meto astrologijos žinias susistemino, pertvarkė ir atnaujino, taigi, jo autorinis indėlis yra žymus (5, p. 247). Ankstesnių astrologinių veikalų, kuriais Ptolemajas galėjo remtis savo darbe, nėra išlikę. Veikalas pasižymi sistemingu, nuosekliu išdėstymu. Jame astrologijos mokslas pateikiamas kaip naudinga ir tyrinėti linkusiam žmogui natūrali disciplina. Ptolemajas pagrindžia, kad astrologija remiasi loginiais, hierarchiniais principais, astrologines žinias pateikia aiškia, griežta struktūra, nepalikdamas abejonių, kad tai mokslas, o ne būrimai ar spėlionės (9, p. 139). Dėl tokio pagrindimo astrologija viduramžiais ir renesanse buvo integruota į krikščionybės doktriną. Tai taip pat padėjo išlaikyti astrologiją Europos universitetuose kaip tolygią mokslinę sritį medicinai arba literatūrai iki XVII a. pabaigos. Taigi, „Tetrabiblos“ buvo esminis veikalas, dėl kurio astrologija Europos visuomenėje daugiau nei 15 šimtmečių buvo laikoma mokslu, vertu šviesiausių jos protų tyrinėjimo.
Veikalas parašytas to meto helenistiniame pasaulyje paplitusia graikų kalbos forma koini. Teksto originalo nėra išlikusio, tačiau yra ankstyvieji perrašyti rankraščiai iš Bizantijos laikų (apie IX–XI a.), kurie buvo perrašomi ir verčiami į arabų, lotynų ir hebrajų kalbas. Renesanso laikotarpiu „Tetrabiblos“ buvo verčiamas į kitas Europos kalbas. Taigi, mus pasiekia perrašytas, keletą kartų verstas ir kitų autorių perfrazuotas veikalas, todėl skirtinguose vertimuose randame įvairių skirtumų. Skaitant šį traktatą, teko pasitikslinti informaciją, remiantis ne vieno autoriaus vertimais (naudoti vertimai į anglų k. nurodyti literatūros sąraše Nr. 1, 2, 3). Nuspręsti, kuris vertimas vertingiausias, gana keblu, nes kiekvienas iš jų turi savo teigiamų pusių. Norint šį senovinį veikalą tiksliausiai suprasti, verta skaityti ir lyginti kelis jo vertimus. Visgi, vertimuose kai kurios daugiau ar mažiau reikšmingos detalės yra prarastos. Nepaisant to, ne vieną šimtmetį „Tetrabiblos“ buvo astrologų plačiai naudojamas ir vertinamas. Šis veikalas padarė didelę įtaką persų ir arabų astrologinėms tradicijoms, viduramžių, renesanso ir vėlesniems Europos ir pasaulio astrologams. Teosofės J. Blavatskajos „Teosofijos žodyne“, išleistame 1892 m., po jos mirties, randame, kad Ptolemajaus „Tetrabiblos“ „vis dar yra šiuolaikinės astrologijos pagrindas“ (1, p. 36).

Geocentrinis ir heliocentrinis pasaulio modeliai
Klaudijus Ptolemajas rėmėsi geocentrine pasaulio sistema. Jos centre yra Žemė, aplink kurią sukasi kitos septynios tuo metu žinomos planetos ir šviesuliai. XVI a. pasaulyje išplito Mikalojaus Koperniko heliocentrinis pasaulio modelis. Remiantis juo, visas prieš tai buvusios astrologijos pagrindas – Žemė centre – tarsi prarado prasmę. Dėl šios priežasties pradėta abejoti pačia astrologija. Tačiau net ir šiomis dienomis braižydami horoskopą taikome geocentrinę sistemą, tarsi horoskopo centre būtume mes patys, o mes esame Žemėje. Pasak antroposofijos pradininko Rudolfo Štainerio, „Ptolemajaus dangaus samprata dažnai lyginama su Koperniko samprata. Sakoma, kad Ptolemajaus samprata yra klaidinga. Tačiau tai netiesa. Abi sampratos yra teisingos skirtingais požiūriais. Ptolemajaus dangaus samprata siejasi su astraliniu pasauliu, kuriame Žemė yra centre, o Koperniko dangaus samprata remiasi fiziniu pasauliu, kuriame Saulė yra Saulės sistemos centre. Ptolemajaus sistemos reikšmė vėl bus pripažinta ateinančiais amžiais, naujoje epochoje“ (10, 11, 12).

Dieviškieji gamtos ciklai ir jų poveikis žemiškiems procesams
Klaudijus Ptolemajas vadovaujasi gamtos ciklais ir Dievo pajauta visuose procesuose. Gyvendami Žemėje matome besikeičiančius gamtos ciklus, kuriuos nulemia Saulės ciklai. Pavasarį ir rudenį – lygiadieniai, vasarą ir žiemą – saulėgrįžos, į kuriuos autorius aiškiai orientuojasi. Kaip danguje vyksta didesni ir mažesni ciklai, taip ir Žemėje vyksta gamtos reiškiniai. Ptolemajas matė astronominių ciklų poveikį ne tik žemiškiems apčiuopiamiems dalykams. Jis matė, kaip šie ciklai daro įtaką žmogaus temperamentui, protiniams gebėjimams ir fizinei formai, taip pat kaip tai veikia įvykius ir jų aplinkybes. Taigi, autorius astrologiją laikė įrankiu šiems reiškiniams iššifruoti per dangaus ciklus. Žmogus yra gamtos ir Visatos dalis, todėl ir jo gyvenime atsispindi Saulės, Mėnulio ir planetų ritmai pagal nuolat besisukantį laiko ratą. Ptolemajas atmeta dalykus, kurie neturi jokio patvirtinimo iš gamtos. Šioje knygoje jaučiamas gilus ryšys su gamta, kuri laikoma gyva, cikliškai kintanti ir šventa. Tokiu požiūriu astrologijos menas skatina mąstymo gėrį, buvimą harmonijoje su gamta, Visuma. Pasak autoriaus, „joks kitas žinojimas nėra naudingesnis ir nekelia didesnio džiaugsmo nei astrologija, nes ji išsamiai supažindina su dieviškaisiais ir žmogiškais dalykais“ (3, p. 21). Astrologija prilyginama menui pažinti, kurti, tobulėti, atsiverti dieviškiems ciklams ir procesams.
Astrologo kompetencija, dangiškos priežastys ir žemiška įvairovė
Ptolemajas pabrėžia astrologinius duomenis analizuojančio žmogaus kompetencijos būtinybę. Anot jo, klaidos galimos dėl nekvalifikuotų asmenų išsamių žinių ir dvasios stokos, taip pat dėl dangaus įtakų kompleksiškumo. Autorius nurodo, kad planetos ir žvaigždės gali neduoti visų atsakymų, bet jos ragina pažinti dangų ir pasaulį, kuriame gimėme ir gyvename. „Nereikia manyti, kad visi žmogui nutinkantys dalykai yra kažkokio dieviškojo potvarkio pasekmė, tarsi jie būtų iš anksto neatšaukiamai nulemti kiekvienam asmeniui ir negalėtų egzistuoti jokia jėga, galinti tam sutrukdyti. Svarbu stebėti ne tik dangiškąjį judėjimą, kuris, būdamas tobulas dieviškojoje tvarkoje, yra amžinai reguliarus ir nenukrypstamas, bet ir įvairovę, kuri egzistuoja žemiškuose dalykuose, nes žemiški dalykai priklauso nuo įvairių Žemėje kintančių įvykių ir priežasčių, nors ir yra susiję su aukščiausia dangiškąja priežastimi“ (2, p. 24).

„Tetrabiblos“ nagrinėjami astrologiniai faktoriai ir veikimo būdai
Pirmojoje iš keturių knygų pateikiami pagrindiniai astrologijos principai. Ptolemajas rašė II amžiuje, taigi, tuo metu, kai ne tik astrologija, bet ir tokie mokslai kaip matematika, fizika ar astronomija buvo neatsiejami nuo filosofijos. Todėl Ptolemajaus traktate žvaigždžių ir planetų poveikis yra išreikštas keturiomis aristoteliškomis savybėmis, t. y. keturiais fluidais (medicinoje jais buvo remtasi iki pat XIX a.): karščiu, šalčiu, drėgme ir sausuma. Remiantis šiais terminais, helenistiniame pasaulyje buvo aprašomos žmogaus temperamento savybės, o Ptolemajas jais aiškino ir pagrindė žvaigždžių ir planetų poveikį, Zodiako ženklų lemiamas savybes. Pvz., Jupiteris – karštas ir drėgnas, dėl to jo veikimas palankus žmogui, gyvybei; Saturnas – šaltas ir sausas, dėl to jo veikimas nepalankus; Marsas – karštas ir sausas, o tai irgi nepalanku gyvybei klestėti (13, p. 63).

Apskritai veikale didelis dėmesys skiriamas gamtoje vykstamiems reiškiniams: užtemimams ir jų spalvoms, taip pat spindulių krypčiai, jaunatims ir pilnatims, vykstančioms tiek prieš analizuojamą įvykį, tiek po įvykio, Saulės ir planetų padėčiai horizonto atžvilgiu, planetų padėčiai Saulės atžvilgiu ir daugeliui kitų. Visa tai daro įtaką aplinkos energijai, kuri veikia ir gimstančio žmogaus savybes. Todėl šis traktatas ne tik praplečia supratimą apie gamtos procesų poveikį analizuojant horoskopą, bet ir skatina dažniau pakelti akis į dangų, stebėti ir grožėtis dangumi, kuris yra dieviškas ir cikliškai kintantis.
Ptolemajas moksliškai ir ganėtinai neutraliai pateikia daug detalios astrologinės informacijos. Autorius plėtojo sferinės astrologijos metodus, suprato dangaus kūnų poveikio skirtumų svarbą, atsižvelgiant į laiką ir vietą. Aspektai tarp dangaus kūnų skirstomi geometrijos principu, dalijant viską į lygias dalis iš 2, 3, 4, 6. Zodiako ženklus autorius dalijo lygiai po 30 laipsnių nuo pavasario lygiadienio. Ptolemajas pagrindžia Zodiako ženklų valdovų priskyrimą: „Vėžys ir Liūtas <…> yra arčiau zenito negu visi kiti Zodiako ženklai šiame Žemės pusrutulyje, taigi, jie sukelia šilumą ir karštį, todėl skirti kaip namai dviem pagrindiniams šviesuliams; Liūtas – Saulei, kaip vyriškas, o Vėžys – Mėnuliui, kaip moteriškas [didžiausia šiluma ir didžiausi drėgmės garai – aut. past.]. Puslankis nuo Liūto iki Ožiaragio buvo priskirtas Saulei, o puslankis nuo Vandenio iki Vėžio – Mėnuliui tam, kad kiekviena planeta galėtų užimti po vieną ženklą kiekviename puslankyje“(2, p. 54).

Traktate pateikiama daug faktorių, padedančių giliau suprasti pagrindinius astrologijos techninius ir prasminius dalykus. Pavyzdžiui, Zodiako ženklų valdovai, egzaltacijos ženklai; vaiko pradėjimo ir gimimo laiko sąsajos; nakties ir dienos gimimo analizės ypatumai ir kt. Tai lemia skirtingą astrologinių rodiklių interpretaciją (pvz., gimusiųjų dieną motiną žymi Venera, o gimusiųjų naktį – Mėnulis; gimusiųjų dieną tėvą žymi Saulė, o gimusiųjų naktį tėvą – Saturnas) ir kitas astrologines technikas. Apskritai šiame veikale daug naudingų astrologijos tyrinėjimui žinių, kurios šiuolaikinėse psichologinės astrologijos knygose nėra akcentuojamos arba plačia taikomos.
Antroji iš keturių knygų yra skirta mundaninei astrologijai. Joje nagrinėjami tautų ir etninių grupių ypatumai, ekonominis gyvenimas, karai, epidemijos, stichinės nelaimės, orai. Ptolemajas remiasi prielaida, kad, norėdami nagrinėti konkretaus žmogaus horoskopą, turėtume remtis žiniomis apie bendrus jo etninės grupės ypatumus, nes individualaus gyvenimo aplinkybės tam tikru mastu priklauso nuo to individo bendruomenės likimo. Šioje knygoje Saulės ir Mėnulio užtemimai pateikiami kaip svarbiausias veiksnys, darantis įtaką mundaninės astrologijos tyrinėjamiems rodikliams. Dėmesys skiriamas tokiems dalykams kaip per užtemimus stebimos spalvos, kometų atsiradimas ir pan. Užtemimo spalva arba sritis aplink šviesulius (Saulę ir Mėnulį) reiškia skirtingus rezultatus: juoda arba žalsva spalva nurodo į Saturną panašius efektus, pvz., šaltį arba nelaimę; balta – į Jupiterį panašius efektus, pvz., klestėjimą ir augimą; rausva – į Marsą panašius efektus, pvz., konfliktus arba smurtą; geltona – į Venerą panašius efektus, pvz., harmoniją arba malonumą; mišrios spalvos nurodo Merkurijaus poveikį, susijusį su pokyčiais arba įvairiapusiškais rezultatais. Jeigu spalva apims visą šviesulį, efektai bus plačiai paplitę su užtemimu susijusiuose regionuose, o jeigu ji lokalizuota, bus paveiktos tik atskirų regionų dalys. Taip pat svarbios jaunatys ir pilnatys: pirmoji metuose (Avine) suteikia informacijos apie visus metus, pirmoji sezone – tam sezonui (Vėžyje, Svarstyklėse, Ožiaragyje).
Apibendrinimas ir išvados
Iš tiesų „Tetrabiblos“ nėra knyga skaitymui prieš miegą. Pirma, sakinių sandara skiriasi nuo šiuolaikinės kalbos sakinių sandaros, dažnai pateikiami ilgi sakiniai, senovinė terminologija, todėl tenka versti tekstą, kad į jį būtų galima įsigilinti. Antra, tenka tikrinti vertimuose prarastą arba netinkamai išverstą informaciją (ypač vertimuose rusų kalba), be to, knygoje gausu išnašų – kitų autorių paaiškinimų. Trečia, tai senovinis veikalas – tai yra ne tik senovinė kalba, bet ir senovinis mąstymo būdas, kuris daugiau ar mažiau svetimas šiuolaikiniam žmogui. Taigi šį traktatą reikia analizuoti, į jį gilintis ir suprasti, todėl knyga reikalauja daug kantrybės ir laiko.

Ptolemajas tarsi rašo traktatą iš neutralaus tarpininko pozicijos, tačiau jeigu nesutinka su savo paties pateikta metodika, pagrindžia kodėl ir objektyviai pateikia kitą variantą. Palyginti su kitais to meto astrologiniais veikalais, galima pastebėti, kad kai kurios astrologinės temos ir metodikos Ptolemajaus nėra aptariamos arba plačiai vystomos, kaip antai būstai (trumpai paminėti kalbant apie aspektus), arabiški taškai (angl. arabic parts), kiti matematiniai astrologiniai skaičiavimai, horarinė, arba atskiro klausimo, astrologijos kryptis. Visa tai gana išsamiai aprašoma iki šių dienų išlikusiame to meto astrologiniame Vettiaus Valenso (jaunesnio Ptolemajaus amžininko) dešimties tomų traktate „Antologija“, Dorotėjo Sidoniečio (vyresnio Ptolemajaus amžininko) penkių tomų astrologijos traktate „Carmen Astrologicum“. (7, p. 236).
Pasak žymaus XX a. prancūzų kilmės amerikiečių astrologo D. Rudhyaro, Ptolemajaus astrologija yra helenistinės kultūros galutinis produktas ir turėtų būti analizuojama atsižvelgiant į tai, kad ji yra šios kultūros saulėlydžio kūrinys. Taigi, „Tetrabiblos“ parašytas tuo laikmečiu, kai helenistinė kultūra jau buvo praradusi savo mistinę orakulišką dvasinę tradiciją ir įsivyravo intelektualizmas. Todėl, pasak D. Rudhyaro, analizuojant „Tetrabiblos“ nereikėtų pamiršti, kad tokiu pereinamuoju laikotarpiu rašomi kūriniai iki galo neatspindi visos besibaigiančios helenistinės epochos išminties (8, p. 4–5).
„Tetrabiblos“ veikale jaučiama mokslinė analizė ir autoriaus pabrėžiamas dangaus ir gamtos ciklų dieviškumas. Taigi, galime daryti išvadą, kad Ptolemajui rūpėjo atskleisti astrologiją kaip mokslą, kuriuo naudodamasis tyrinėtojas gali paaiškinti dangaus ir žemiškų reiškinių tarpusavio ryšius ir taip atsekti priežasties ir pasekmės dėsnius. Tam, kad šis senovinis traktatas atvertų savo gylį ir sakralumą, būtinas nuoširdus darbas, įsigilinimas, atkaklumas ir gilesnis domėjimasis astrologija, meile jai, ne vien tik noras išsiaiškinti, kaip praktiniu būdu spręsti iškylančias gyvenimiškas užduotis ir pamokas, bet ir siekis giliau suprasti astrologijos raidą, istorinę kaitą, suvokti jos galimas ateities vystymosi kryptis ir perspektyvas.
Medžiagą surinko, apibendrino ir paruošė AAA narės Jūratė Gylytė ir Agnė Mikalčienė
Literatūra:
- Ptolemy, Claudius. TETRABIBLOS. Translated by J. M. Ashmand. Global Grey Ebooks, 2018 (1822).
- Ptolemy, Claudius. TETRABIBLOS. Translated by F. E. Robbins. Cambridge, MA: Harvard University Press, 1940.
- Ptolemy, Claudius. TETRABIBLOS. Translated by J. Wilson. London, William Hughes, 1828.
- Mead, G. R. S. Blavatsky, H. P. The Theosophical Glossary. London, The Theosophical Publishing Society, 1892. Prieiga per internetą: https://archive.org/details/theosophical00blav/page/36/mode/2up
- Riley, Mark T. (1995). Ptolemy’s Use of His Predecessors’ Data. Transactions of the American Philological Association, issue 125, 221-250. Prieiga per internetą: https://www.csus.edu/indiv/r/rileymt/pdf_folder/Ptolemy_Data.pdf
- Riley, Mark T. (1988). Science and Tradition in the Tetrabiblos. Proceedings of the American Philosophical Society, Vol. 132, No 1, 67-84. Prieiga per internetą: https://data.isiscb.org/isis/citation/CBB000052164
- Riley, Mark T. (1987). Theoretical and Practical Astrology: Ptolemy and His Colleagues. Transactions of the American Philological Association, issue 117, 235-256. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.2307/283969
- Rudhyar, Dane. (1936). The Astrology of Personality. US. Aurora Press, 1987.
- Rutkin, Darrel H. The Use and Abuse of Ptolemy’s Tetrabiblos in Renaissance and Early Modern Europe: Two Case Studies (Giovanni Pico della Mirandola and Filippo Fantoni). Ptolemy in Perspective: Use and Criticism of his Work from Antiquity to the Nineteenth Century. New York, Springer, 2009.
- Steiner, Rudolf. (1906). Cosmogony. 1906 birželio 14 d. paskaita. Paryžius. Reading the Pictures of the Apocalypse. SteinerBooks, 2021. Prieiga per internetą: https://rsarchive.org/Lectures/ReadApoc/ReApoc_appendix.html
- Steiner, Rudolf. (1906). The Post-Atlantean Culture-Epochs. 1906 rugsėjo 1 d. paskaita. Štutgartas. At the Gates of Spiritual Science: Fourteen lectures given in Stuttgart, 22 August to 4 September, 1906. Rudolf Steiner P, 1970. Prieiga per internetą: https://rsarchive.org/Lectures/GA095/English/RSPAP1986/19060901p01.html
- Steiner, Rudolf. (1916). The Rise of Spiritualism. The Need for the Science of the Spirit. 1916 rugsėjo 23 d. paskaita. Dornachas. The Inner Impulses of Evolution: The Mexican Mysteries and the Knights Templar. Anthroposophic Press, 1984. Prieiga per internetą: https://rsarchive.org/Lectures/GA171/English/AP1984/19160923p01.html
- Tester, Jim S. A History of Western Astrology. New York, Ballantine Books, 1989.