Antropoteosofinė pasaulėžiūra

Antropoteosofijos mokymas nėra naujovė. Tai tąsa to, kas savo laiku buvo aiškinama hermetizmo, vėliau – pitagoriečių, dar vėliau – ankstyvųjų gnostikų mokymuose, ką buvo palietę žymūs senovės ir viduramžių filosofai. Arčiau nūdienos – J. P. Blavatskaja, R. Štaineris, J. ir N. Rerichai. Lietuvoje šias idėjas plėtojo ir skleidė Vydūnas. Visi tie iškilūs žmonės gimė Europoje, daugelis jų čia ir dirbo. Vadinasi, visi minėti mokymai pirmiausia skirti Europoje gyvenančių žmonių mentalitetui.

Antropoteosofija – tai pasaulėžiūra, aiškinanti sielos budimo, žmogaus sąmonėjimo ir evoliucijos procesus. Tai dvasinių vertybių sistema, padedanti pažinti Save Tikrąjį ir suformuoti vidinį vertybių stuburą, be kurio joks rimtas Kelias į Dvasią neįmanomas.

Vidinė kelionė į Save, arba vidinis savęs pažinimo procesas, vedantis į kryptingą ir laipsnišką savęs, kaip Dievo dalelės, atpažinimą ir išgryninimą, vadinamas dvasiniu keliu. Nesvarbu, kokiai dvasinei krypčiai, religijai, filosofinei sistemai ar pasaulėžiūrai priskirtų save tuo Keliu einantis žmogus, – visiems reikia pereiti tuos pačius Kelio etapus, įveikti panašias kliūtis ir išmokti laikytis tam tikrų taisyklių. Taigi, antropoteosofija gali tapti savotišku vedliu, supažindinančiu su tomis taisyklėmis tą, kuris ruošiasi į Kelią, kaip ir didele pagalba tam, kuris jau yra Kelyje.

Antropoteosofinė pasaulėžiūra padeda giliau pažvelgti į tai, kas yra žmogus, siela, dvasia, dvasinis kelias, ir prieiti prie šių sąvokų giluminės esmės. Dabartiniame pasaulyje dvasinės kultūros tradicijų nebuvimas, kaip ir įsivyravęs vartotojiškumas, lemia, kad šios sąvokos dažnai suprantamos labai siaurai, paviršutiniškai ir iškreiptai. Šiuolaikiniam žmogui, turinčiam neramų protą ir siekiančiam suprasti, kyla klausimų, kurių prieš vieną ar du tūkstantmečius nekildavo dėl paprasčiausio neišprusimo. Anais laikais žmogui užtekdavo pasakyti: „Tikėk“. Dabar to nebepakanka, nes žmogus daug žino ir mąsto. Jo nebetenkina niekaip nepagrindžiamos dogmos, tvirtinančios, kad „tiesiog taip yra“, „taip parašyta“ ir pan. Taigi, antropoteosofijos tikslas – suprantamai išaiškinti minėtas sąvokas, tam tikrus dėsnius, vidinį savęs pažinimo procesą, jo etapus ir daugelį kitų su dvasia susijusių dalykų.

Kiekvienas etapas praplečia savęs suvokimo, kitaip tariant, sąmonės ribas. Sąmonė yra ta žmogaus esmės dalis, su kuria siejamos evoliucijos galimybės. Todėl ji yra tas atskaitos taškas, kuriuo remdamasi antropoteosofija aiškina visus vidinius procesus. Tai kertinis šios pasaulėžiūros akmuo, arba idėja, vedanti į vidinės ugnies įžiebimą ir tapimą ja per sąmoningumą.

Antropoteosofinė pasaulėžiūra išskiria keturis sąmonės lygmenis, arba keturis Aš tipus. Jie rodo, su kuo žmogus save tapatina ir ką labiausiai vertina:
1. Aš esu kūnas, arba mieganti sąmonė. Šis žmogus pripažįsta tik tai, ką galima matyti ir apčiuopti remiantis pagrindiniais penkiais pojūčiais. Jam būdingi fiziniai (arba materialūs) prisirišimai, nes saugumą sieja su materija. Savasis Aš suvokiamas kaip fizinis kūnas, kurį bijoma prarasti.
2. Aš esu jaučiantysis, arba besiskleidžianti sąmonė. Savasis Aš tapatinamas su emocijomis ir jausmais. Žmogų valdo jo prisirišimai prie savo ir aplinkinių žmonių emocingų reakcijų, nuotaikų, jausmų. Saugu ten, kur gera ir kur patiriamas emocinis komfortas. Labiau už viską norisi jaustis mylimam, geidžiamam, patirti norų išsipildymą, sėkmingą gyvenimą šeimoje. Tai ir tampa pagrindiniu gyvenimo siekiu.
3. Aš esu mąstantysis, arba prabudusi sąmonė. Tai žmogus, kuris jau supranta, kad nei kiti žmonės, nei Dievas negali ir neprivalo sukurti jam gerovės ir harmonijos. Jis pats savo sugebėjimais, talentais ir energija turi tai padaryti dėl savęs ir kitų. Šiame etape daug analizuojama, dirbama su savo minčių, elgesio modeliais ir pamažu einama prie platesnio požiūrio ir kolektyvinės sąmonės.
4. Aš esu siela, arba pabudusi sąmonė. Toks žmogus jau yra atlikęs savo emocijų, minčių alchemiją ir iš esmės pakeitęs savo vidinę kokybę. Dabar toji kokybė naudojama sielos darbams. Jis nebeturi prieš tai minėtiems sąmonės lygmenims būdingų prisirišimų, t. y. jo nebevaržo materija, nebeveikia aplinkinių reakcijos ar iškreipti jo paties mąstymo ir elgesio modeliai. Šio sąmonės lygmens žmogus visą tai jau daugiau mažiau įvaldęs, žino savo Paskirtį ir ją vykdo. Jis yra laisvas.

Daugiau apie antropoteosofiją galima paskaityti interneto puslapyje http://www.antropoteosofija.lt/antropoteosofija/